6 Minuten
Muzika kine ilgą laiką buvo nepaprastai stiprus įrankis, skatinantis peržengti ribas, sužadinti emocijas ir netgi iškraipyti laiko pojūtį ekrane. Naujausias Ryano Coogler filmas „Sinners“ pasitelkia muziką—ypač Pietų Amerikos bliuzą—ne tik kaip foną, bet ir kaip aktyvią jėgą, formuojančią veikėjus, jų istorijas bei likimus. Šis filmas išsiskiria šiuolaikinio kino gretose, meistriškai jungdamas istorinės dramos, muzikos filmo, antgamtinio siaubo ir kultūrinės kritikos elementus. Lietuvos kino ir serialų mėgėjams, ieškantiems originalios bei daugiasluoksnės patirties, „Sinners“ tampa tikru žanrų sintezės ir pasakojimo meistriškumo pavyzdžiu.
Siužetas: Misisipės deltos melancholija ir magija
Filmo veiksmas vyksta audringaisiais 1930-aisiais JAV pietuose, Misisipės deltoje. „Sinners“ prasideda Clarksdale mieste, garsėjančiame Jim Crow įstatymų, rasinės priespaudos ir griežtų religinių normų palikimu. Tokios slegiančios aplinkos fone bliuzas tampa sielos išlikimo ir troškimų garso takeliu. Filmo ašyje – dvyniai broliai Smookas ir Stackas (juos abu įkūnija Michael B. Jordan) bei jų išskirtinai talentingas pusbrolis Samuelis.
Po sėkmingos karjeros Čikagos pogrindyje dvyniai sugrįžta į gimtinę Misisipėje, kupini ryžto sukurti vietą, kur galėtų klestėti juodaodžių džiaugsmas, meninė laisvė ir veržlus delta bliuzo skambesys. Jų svajonė – surengti legendinį vakarėlį, tapusį tiek nepriklausomybės manifestu, tiek pasipriešinimu socialinėms, religinėms ir ekonominėms spaudimo formoms. Samuelis – gitaros virtuozas – įtraukiamas į maištingą vyresniųjų pasaulį, gyvenantį ant ribos tarp kūrybingos euforijos ir visuomenės atpirkimo ožio vaidmens.
Pirmoje filmo pusėje dominuoja istorinė realybė – ryškūs dialogai, autentiškos dekoracijos ir kupinas vilties bei skausmo garso takelis įtraukia žiūrovus į pasaulį, kuriame muzika yra išganymas, bet sykiu ir pagunda. Filmas neišvengia rasizmo ir smurto vaizdavimo, o akimirkos, kai veikėjai drąsiai priešinas likimui, palieka ryškų įspūdį.
Antgamtinis lūžis: klastingi atskleidimai šokių aikštelėje
Antrojoje „Sinners“ pusėje į siužetą įvedami antgamtiniai elementai, suteikiantys pasakojimui alegorinių gelmių. Vakarėliui įsibėgėjant prie kulminacijos, pasirodo baltasis vampyras—baimės ir išnaudojimo simbolis, kuris sugriovęs tvarką išlaisvina negyvėlių armiją. Ši drąsi siaubo, muzikinės puotos ir intensyvaus veiksmo derinanti dalis tampa nepakartojamu kino įvykiu. Realūs ir metaforiniai sluoksniai čia susipina, kurdami svaiginančią žiūrėjimo patirtį.
Bliuzo žanro gerbėjai ir tie, kurie domisi delta folkloru, ryškiai pajus simbolišką filmo prasmę. Vampyras – jėga, trokštanti ir iškreipianti juodaodžių kūrybingumą – tampa kapitalizmo ir baltųjų dominuojančių muzikos industrijos kritikos metafora. Subtiliai keliamas klausimas: ar bliuzas būtų išgarsėjęs, jei nebūtų tų, kurie jį naudojo saviems tikslams?
Personažai ir aktoriai: dvilypumas, tapatybė ir atgimimas
Turtinga filmo personažų galerija atspindi visą temų gylį. Michael B. Jordan čia pasirodo kaip stipriai charizmatiškas ir kartu pažeidžiamas dvynių įkūnytojas. Samuelio – kylanti žvaigždė Elijah Brooks – kelias leidžia žiūrovui atrasti ir laisvės riziką, ir muzikos euforiją.
Ypatinga įtampa jaučiama tarp Samuelio ir jo tėvo – konservatyvaus pastoriaus, griežtai atmetančio pasaulietinę muziką. Jų konfliktas atskleidžia sudėtingą tikėjimo, baimės bei vilties santykį, ilgus dešimtmečius būdingą afroamerikiečių kultūros raidai. Tėvui gitara – blogio simbolis, tačiau Samueliui – kelias į savęs pažinimą ir išsilaisvinimą.
Antraplaniai aktoriai – ypač tikri bliuzo muzikantai trumpose rolėse – įneša autentiškumo, jaukumą ir gyvybingumą kiekvienai improvizacijų ar dvasios kovos scenai.
Produkcija: „Sinners“ pasaulio kūrimas
Ryanas Coogleris, gerai žinomas dėl tokių kino hitų kaip „Creed“ ir „Juodoji Pantera“, su „Sinners“ kinu žengia į naujas teritorijas. Atsisakęs franšizių suvaržymų, režisierius sukuria stulbinančiai vizualų, detalių kupiną pasaulį – nuo prakaitu apgaubtų bažnyčių iki tamsių vakarėlių klubų, nuo vaiduokliškų plantacijų iki neono apšviestų lemties vakarėlių. Operatorės Autumn Durald Arkapaw dėka kiekvienas kadras prisotintas bliuzo atspalviais, žvakių šviesa ir paslaptingomis šešėlių žaismomis.
Garso dizainas taip pat įspūdingas – garso takelyje dera originalios kompozicijos ir ryškūs klasikinio bliuzo kūriniai, kuriuos atliko legendos Charley Patton ar Robert Johnson. Svarbiausiose scenose muzika ne tik sukuria nuotaiką, bet ir tampa pasakojimo priemone – iškraipo laiko ribas, įkūnija dvasią ir nutrina praeities bei dabarties skirtumus. Filmas subtiliai pagerbia mistiškas bliuzo ištakas, įpindamas afrikietiško vudu ar magiškojo realizmo elementus.
Kritikų vertinimai: filmas, kuris provokuoja ir dalija žiūrovus
Nuo premjeros festivaliuose „Sinners“ tapo aštrių diskusijų objektu tarp kritikų ir auditorijos. Daug kas vertina filmo drąsą, temų įvairovę bei žanrinę inovaciją. Recenzijose išskiriamas Michael B. Jordan įsimintiniausias vaidmuo ir hipnotizuojančios muzikinės scenos. Muzikinių filmų ir istorinių dramų gerbėjai jau vadina šį kūrinį būsima kultinio statuso klasika.
Kita vertus, kai kuriems žiūrovams sudėtinga simbolika ir naratyvo posūkiai gali pasirodyti iššūkis. Antgamtiniai motyvai nors ir prasmingi, gali būti netikėti tiems, kurie tikisi vientiso dramos pasakojimo. Coogleris sąmoningai nepalieka patogių išvadų – „Sinners“ kviečia mąstyti ir diskutuoti dar ilgai po peržiūros.
Žiūrovų reakcijos
Žiūrėti „Sinners“ yra įtraukianti, kartais net pribloškianti patirtis. Daugeliui, ypač susidomėjusiems rasės, muzikos ir tapatybės klausimais, filmo dviprasmybės laikomos stiprybe, o ne trūkumu. Lietuvos auditorija, mėgstanti sielą paliečiančius filmus ir žanrų sintezę, neabejotinai įvertins šią kino naujovę.
Temos ir simbolika: nuo pasmerkimo iki išsilaisvinimo
„Sinners“ muzika tampa ne tik malonumo ar pasipriešinimo simboliu – tai ir jėga, leidžianti pakilti virš kasdienybės. Filmas tiesiogiai parodo, kaip bliuzas dažnai būdavo laikomas „velnio muzika“ bažnyčių vadovų, o juodaodžių bendruomenėse tapo gydančia ir pasipriešinimo priemone. Lemtingasis vakarėlis čia reiškia ir „nuodėmės“ vietą, ir kolektyvinės laisvės akimirką. Coogleris kelia svarbų klausimą: kur baigiasi nuodėmė ir prasideda išlaisvinimas?
Vampyrai atspindi ne tik pabaisų įvaizdį, bet ir istorines sistemas, kurios pelnėsi iš juodaodžių kūrybos, slopindamos jos esmę. „Sinners“ nenori kaltinti, bet analizuoja sudėtingą perimamumo, bendradarbiavimo bei autentiškumo paiešką pasaulyje, kupiname išankstinių nuostatų.
Asmeninis vertinimas: „Sinners“ poveikis žiūrovui
Asmeniškai „Sinners“ yra filmas, kurį verta žiūrėti kelis kartus – su kiekviena peržiūra atrandi naujų prasmių ir sąsajų. Jame talentingai atgyja visa amerikietiškos muzikos istorija – nuo gospelo iki rokenrolo, pabrėžiant nuolatinę įtampą tarp naujovių ir tradicijų, maišto ir paklusnumo.
Cooglerio režisūra, ypač grupinėse muzikinėse scenose, ištrina ribas tarp praeities, dabarties ir ateities – primindama magiškojo realizmo ir vudu legendas. Šis filmas įrodo, kad kinas ir muzika gali sutalpinti šimtmečius skausmo ir vilčių į vieną nepakartojamą naktį.
Išvada: drąsi ir jausminga modernaus kino naujovė
Galų gale, „Sinners“ – ambicingas ir ribas laužantis muzikos bei socialinės dramos filmas. Čia drauge pinasi siaubas, istorinė realybė ir muzikinė šventė, suteikianti reikšmę tiek juodaodžių kultūros tyrinėtojams, tiek kino meno mylėtojams. Tai duoklė išganingai bliuzo galiai ir kritiškas žvilgsnis į jėgas, formuojančias kultūrinį identitetą. Ryanas Coogleris dar kartą įrodo esąs vizionierius, sugebantis iš naujo įprasminti kino žanrus ir mesti iššūkį Holivudo normoms su viena nepakartojama istorija.
Lietuvos žiūrovams, kurie myli kiną, serialus ar meną, „Sinners“ – tai ne tik įtraukiantis ir apmąstymų vertas, bet ir neįprastai originalus darbas, kviečiantis giliau klausytis, drąsiau klausti ir kartu švęsti muzikos bei prasmės chaotišką, bet nuostabią jungtį.
Quelle: smarti
Kommentare