5 Minuten
Jesse Armstrongo ilgai laukta debiutinė kino juosta „Mountainhead“ pasirodė HBO Max platformoje, o lūkesčiai buvo didžiuliai – ypač po kultinės „Succession“ sėkmės. Ar Armstrongui pavyksta peržengti savo ankstesnio darbo ribas? Lietuvos kino mėgėjams, vertinantiems niuansuotą dramą, moralines dilemas ir šiuolaikinę satyrą, „Mountainhead“ tampa įtaigia kelione į galios, dirbtinio intelekto ir žmogaus prigimties ribas.
Siužeto santrauka: Keturi milijardieriai ir pasaulis ant ribos
„Mountainhead“ prasideda išskirtiniu keturių itin turtingų vyrų susitikimu prabangiame, sniego apsuptame kalnų name. Van (Cory Michael Smith) – turtingiausias pasaulio žmogus ir visuotinio socialinio tinklo „Trem“ savininkas; Jeff (Ramy Youssef) – įžvalgus dirbtinio intelekto verslininkas; Randall (Steve Carell) – senstantis verslo milžinas, susiduriantis su savo mirtingumu; ir Soup (Jason Schwartzman) – milijonierius, desperatiškai siekiantis prisijungti prie milijardierių elito. Jų „draugiškas“ savaitgalis greitai virsta nesantaikos židiniu, kai susiduria asmeniniai siekiai, DI technologijos ir korporacijų galia. Armstrongas kelia klausimą: kas nutinka, kai realybę valdantys asmenys pradeda prarasti ryšį su ja?
„Succession“ atgarsiai naujoje erdvėje
Tikėjęsi, kad Armstrongas atsitrauks nuo „Succession“ temos, gali pasijausti tarsi grįžę į pažįstamą pasaulį – „Mountainhead“ akivaizdžiai išlaiko giminystę su garsiuoju TV serialu. Aštrių dialogų, kandžių pokštų ir nuo kasdienybės izoliuoto superturtingųjų pasaulio motyvai perkelti į kino ekraną. Šeimos posėdžių salė čia įgavo naują – technologijų brolių sniego vilos – formą.
Kiekvienas pagrindinis filmo veikėjas – tarsi žinomas „Succession“ archetipas: Van apjungia Kendall ir Matsson genialumą, Randall pergyvena Logano Roy išgyvenimus bet jautiesi pralaimėjęs, Jeff siekia moralumo atspindėdamas Shiv, o Soup – Romano Roy ironijos ir Hugo socialinės menkystės mišinys. Ši tikslinga „paveldėjimo“ linija – filmo stiprybė ir silpnoji vieta, kai Armstrongas bando parodyti, kaip „palikimo politika“ kinta DI eroje.
Kūrybinis kelias ir gamyba
Armstrongo kelionė link „Mountainhead“ prasidėjo po recenzijos apie Michaelo Lewiso knygą „Going Infinite“ – apie kriptovaliutų mogulą Samą Bankman-Friedą. Tyrinėdamas Silicio slėnio elito kalbą ir moralės spragas, Armstrongas, įkvėptas tokių kaip Elon Musk ar Sam Altman, pasiūlė HBO sukurti šį filmą kuo greičiau.
Gamyba vyko nepaprastu tempu: scenarijus parašytas vos per 10 dienų, pagrindiniai aktoriai pasirinkti dar nesant galutiniam scenarijui, filmavimas truko penkias savaites. Nuo idėjos iki premjeros praėjo tik šeši mėnesiai – toks tempas suteikė filmui skubos jausmą, bet taip pat atskleidė dramaturgijos spragas.
Mūsų laikų atspindys: DI, socialiniai tinklai ir pasauliniai pokyčiai
„Mountainhead“ sukurtas būtent savo laikmečiui – naratyve dominuoja generatyvinio DI proveržis, socialinių tinklų įtaka ir jų kūrėjų rankose esanti jėga. Kaip ir realybėje, tradicinė žiniasklaida pasitraukia prieš startuolių bangą, o technologijų lyderiai peržengia valstybės ribas.
Filmas persmelktas tikroviškais įvykiais: Muskas paleidžia Grok, Trumpas grįžta į valdžią, o ribos tarp valdžios, korporacijų ir globalių katastrofų nyksta. Armstrongo pasakojimo tempas atskleidžia kūrybinę riziką – DI ir socialinių platformų grėsmė čia suvokiama kaip neišvengiama artimos ateities realybė.
Siužetinė struktūra ir simbolika
Filmo veiksmas telkiasi izoliacijoje – vilos kalnuose, kur Armstrongas nagrinėja, kaip privilegijos ir atsiribojimas nutraukia ryšį su pasaulio realijomis. Žinia apie pasaulio gaisrus vos pasiekia pagrindinius veikėjus: Van nuvertina žmoniją, kiti vis giliau slepiasi po žeme, kur kaupiasi paranoja.
Šioje uždaroje erdvėje išryškėja kiekvieno personažo motyvacija: Vano egzistencinis nerimas, Randallo kova su mirtingumu, Soup nesibaigianti statuso kančia ir Jeff, tampantis filmo moralės svarstykle. DI siužeto linijai įsibėgėjus, Armstrongas išplečia galios siekimo psichologinį tuštumą.
Dialogai, tonas ir režisūriniai sprendimai
Pagrindinis Armstrongo pranašumas – itin aštrūs dialogai. Kiekviena scena – žodžių dvikova, perpinta sarkazmu ir idėjų gelme. „Succession“ gerbėjams tai – pažįstama ir malonu, ir nejauku, ir pravartu. Geriausios scenos gimsta uždaruose ginčuose, kur DI algoritmai tampa kovos dėl žmoniškumo metafora.
Visgi, perėjimas iš televizijos į kiną parodė ir kūrybinių apribojimų: minimalistinė scenografija ir vizualinės raiškos trūkumas suteikė filmui statiškumo, o trečiasis veiksmas kartais lieka neišpildytas vaizdine prasme. Dėmesys kalbėjimui kartais nuskurdina vizualinį pasakojimą.
Personažų studijos: anapus šablonų
Van (Cory Michael Smith): Technoelito vienišumo simbolis, kurio motyvacija slypi egzistencinėje tuštumoje ir posthumanizmo siekyje. Jo scenose išryškėja ir juodoji komedija, ir gilus liūdesys.
Randall (Steve Carell): Susiduria su mirties baime, siekdamas DI dėka nugalėti laikinumą. Carello vaidyba subtiliai balansuoja tarp pykčio ir susitaikymo.
Jeff (Ramy Youssef): Filmo moralės ašis – jo klausimai apie sąžinę didžiųjų technologijų amžiuje virsta pagrindiniu siužeto varikliu.
Soup (Jason Schwartzman): Komiškai tragiškas personažas, nuolat siekiantis būti priimtas į elito ratą, bet visada liekantis nuošalyje. Jo monologas prie laužo – ir juokingas, ir skaudus.
Pagrindinės temos: galia, atsiribojimas ir DI ribos
Tematiškai „Mountainhead“ – tai šiuolaikinės galios refleksija: jos įtakos augimas, emocinės pasekmės ir etikos nuosmukis. Armstrongo milijardieriai yra savo laikmečio įsikūnijimas – apsėsti palikimo, bijantys mirtingumo, nesugebantys užmegzti žmogiškų ryšių. Filmas provokuoja diskusiją apie DI ir moralinių normų eroziją pasaulyje, kur tiesa tampa derybų objektu, o niekas nebėra šventa.
Vizualioji ir muzikinė pusė
Skubotas gamybos procesas atsispindi vizualiniuose sprendimuose. Minimalistinė erdvė dar labiau pabrėžia personažų izoliaciją, tačiau kartais atima iš pasakojimo mastą. Tik kai paranoia paskatina veikėjus slėptis vis giliau, vizualika įgauna daugiau niuansų. Muziką, kaip ir „Succession“, sukūrė Nicholas Britell, o jo muzikinės temos subtiliai sieja abi kūrėjo visatas.
Kritikų vertinimai ir asmeninis požiūris
Pirmieji kritikai dėl „Mountainhead“ išsiskyrė – vieni giria aštrų dialogą ir šiandienos dramai būdingą satyrą, kiti teigia, kad finalo scena neišpildo idėjinių užmojų. Ypač diskutuotinas – filmo požiūris į moralę: vietoj stipraus finalo likome su filosofiniu akligatviu ir neapibrėžta pabaiga.
Armstrongo kūrinių stiprybė lieka kalboje, dvilypume ir dėmesyje personažų psichologijai. „Mountainhead“ – filmas, kuris palieka žiūrovą su klausimais, o ne atsakymais; tai – gilus kino esė apie mūsų laikmetį.
Išvados: „Mountainhead“ ir laikmečio veidrodis
„Mountainhead“ neatveria revoliucinių kino kelių ir tyčia laikosi „Succession“ įdirbio, tačiau kviečia auditoriją mąstyti apie galią, technologijas ir žmones, formuojančius skaitmeninį pasaulį. Armstrongo pasakojimas – be kompromisų, laidantis kartų humorą, bet atviras mūsų laikų nerimui.
Lietuvos kino, televizijos ir meno entuziastams „Mountainhead“ – būtinas pamatyti kūrinys. Tai – ne tobulas filmas, bet kultūrinių nerimų artefaktas, atskleidžiantis DI, milijardierių ir moralės susidūrimo epochą. Ar Armstrongas ateityje drįs toliau nusigręžti nuo savo paveldėto stiliaus, parodys laikas, tačiau ši kelionė šiuo metu išlieka stulbinančiai aktuali.
Quelle: smarti
Kommentare