4 Minuten
Tūkstančius metų žmonija formavo aplink mus esantį pasaulį. Tačiau šiuolaikiniai mokslininkai vartoja terminą „antropocenas“, apibūdindami unikalią Žemės istorijos erą, kai žmogaus veikla pradėjo visame pasaulyje keisti Žemės klimatą ir ekosistemas. Nors antropocenas dar nėra oficialiai pripažintas geologiniu laikotarpiu, ši sąvoka plačiai naudojama aplinkosaugos moksluose ir klimato kaitos tyrimuose, norint atspindėti didžiulį žmonijos poveikį Žemės sistemai.
Kas yra antropocenas? Kada jis prasidėjo?
Antropoceno ribos nuolat kelia diskusijų mokslo bendruomenėje. Svarstoma daugybė galimų pradžios datų – nuo XVII a. pradžios, po europiečių kolonizacijos Amerikose, iki XX a. vidurio, kai prasidėjo branduoliniai bandymai. Daugelis tyrėjų įsitikinę, kad antropocenas nereikalauja formalaus geologinio patvirtinimo, nes gausu mokslinių įrodymų, kad žmonės jau šimtmečius esmingai keičia mūsų planetą.
Vienas tiksliausių antropoceno pradžios datavimo metodų – ledo gręžinių analizė. Iš ledynų ir poliarinių ledo dangų išgaunami ilgi ledo cilindrai padeda atkurti praeities atmosferos sąlygas. Šiuose leduose užfiksuoti duomenys apie šiltnamio efektą sukeliančias dujas, tokias kaip anglies dioksidas (CO₂) ir metanas (CH₄), leidžia mokslininkams tiksliai atsekti svarbius pokyčius. 2015 m. Londono universiteto mokslininkai Simonas Lewis ir Markas Maslinas pasiūlė svarbią ribą – vadinamąjį „Orbis šuolį“ 1610 metais. Šis reikšmingas CO₂ sumažėjimas atmosferoje siejamas su didžiuliu miškų atsikūrimu Amerikose po europiečių atvykimo ir vietinių gyventojų skaičiaus sumažėjimo.
Europiečių kolonizacijos įtaka šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms
Europiečių atvykimas į Ameriką sukėlė milžiniškus demografinius pokyčius, dažniausiai dėl epidemijų, tokių kaip raupai. Manoma, kad XVI a. žuvo iki 50 milijonų vietos gyventojų visame žemyne. Apleidus buvusias žemdirbystės žemes, jose pradėjo atsigauti miškai, kurie absorbuodavo didžiulius kiekius CO₂ iš atmosferos. Šie pokyčiai buvo tokie ryškūs, kad juos galima atsekti ir Antarktidos ledo sluoksniuose – tai gali būti momentas, kai žmogaus veikla ėmė daryti didelį poveikį Žemės klimatui.
Be anglies dioksido, pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama ir metano, kuris yra ypač svarbi šiltnamio efektą sukelianti duja, pokyčiams. Metanas yra apie 80 kartų efektyvesnis šilumai sulaikyti nei CO₂ per 20 metų laikotarpį, nors atmosferoje jis išsilaiko tik dešimtmetį. Todėl ledo gręžiniuose užfiksuoti metano duomenys dažnai jautriau atspindi staigius pokyčius nei CO₂ rodikliai.
Neseniai aptiktas naujas įrodymas nurodo 1592 metus–net 18 metų anksčiau nei Orbis šuolis–kaip galimą antropoceno pradžią. Analizuojant metano koncentracijos pokyčius ledo gręžiniuose, mokslininkai aptiko minimalų metano lygį praėjus lygiai 100 metų po Kristupo Kolumbo atvykimo į Ameriką. Šie duomenys stiprina hipotezę, kad miškų atsigavimas po masinio gyventojų sumažėjimo lėmė greitą ir juntamą globalų šiltnamio efektą sukeliančių dujų sumažėjimą.
Medžiai kaip metano absorbentai: metano ciklo tyrimai
Kaip Amerikos miškų atsikūrimas prisidėjo prie pasaulinių metano pokyčių? Atsakymas slypi sudėtinguose medžių, mikroorganizmų bendrijų ir pasaulinio metano balanso sąveikose.
Drėgnose vietovėse, tokiose kaip tropiniai pelkėse ar Amazonės užliejamose lygumose, medžiai dažnai perduoda metaną iš drėgnų dirvožemių į atmosferą. Tačiau nauji tyrimai atskleidė kitokią situaciją sausumos miškuose su gerai drenuotu dirvožemiu. Ten ant medžio žievės ir kietų paviršių gyvena specialūs mikroorganizmai, vadinami metanotrofais, kurie vartoja metaną tiesiogiai iš oro. Tokiu būdu miškai tampa natūraliais metano absorbentais, padedančiais dar labiau sumažinti metano lygį atmosferoje.
Be to, atsinaujinę miškai keičia ir vandens apytaką – daugiau kritulių išgaruoja nuo tankios medžių lajos arba pasišalina per transpiraciją, tad mažiau vandens pasiekia dirvožemį ar šlapynes. Kadangi šlapynės yra pagrindinis gamtinis metano šaltinis, jų sumažėjimas riboja ir išmetamą metano kiekį. Šios dvi tarpusavyje susijusios priežastys galėtų paaiškinti žemiausias metano koncentracijas, užfiksuotas XVI a. pabaigos ledo gręžiniuose.
Ledo gręžiniai – langas į praeitį ir ateitį
Ledo gręžinių duomenų derinimas su ekologiniais modeliais suteikia unikalią galimybę atskleisti žmonijos poveikį aplinkai. Šie užšaldyti archyvai atspindi ne tik europiečių kolonizacijos padarinius, bet ir kur kas ankstesnius žmonių veiklos pėdsakus. Pavyzdžiui, ankstyvųjų žemdirbių vykdyta miškų naikinimas ir žemės naudojimo pokyčiai viduriniame holocene (prieš 5–8 tūkstančius metų) greičiausiai lėmė laipsnišką metano didėjimą, ką rodo ir Antarktidos lede rasti duomenys.
Besitęsiantis klimato tyrėjų ir miškų ekologų bendradarbiavimas nuolat suteikia naujų įžvalgų apie žmogaus kultūros ir pasaulio aplinkos ryšį. Apie miškų ekosistemas, kaip dinamiškus šiltnamio dujų reguliavimo veiksnius, žinome vis daugiau, o nauji tyrimai leidžia suprasti sudėtingus procesus ir grįžtamuosius ryšius klimato sistemoje.
Ilgaamžis žmogaus ir gamtos ryšys
Ką iš tiesų atskleidžia antropoceno pradžios paieškos? Nesvarbu, ar tai būtų priešistorinės žemdirbystės plėtra, ar dramatiški ekologiniai pokyčiai po europiečių atvykimo, žmonijos veiklos pėdsakai yra įspausti net Žemės atmosferoje. Prieš tūkstančius metų lede įstrigusios oro burbulės pasakoja ne tik apie klimato kaitą – jos atskleidžia gilų, abipusį žmogaus ir gamtos ryšį, besiformavusį kontinentuose ir šimtmečiais.
Nors oficiālūs sprendimai dėl antropoceno apibrėžimo dar atidėti, moksliniai įrodymai akivaizdūs: žmonės visada buvo neatsiejama gamtos dalis ir kartu ją formavę. Šio paveldo supratimas ne tik padeda atkurti mūsų planetos aplinkos istoriją, bet ir yra būtinas pasirinkimams susiduriant su šiuolaikiniais klimato iššūkiais.
Išvada
Antropoceno ištakų paieškos leidžia aiškiau suprasti žmogaus įtaką planetos klimatui ir aplinkai. Ledo gręžinių duomenys, atmosferos chemijos ir ekosistemų tyrimai rodo, kad reikšmingas žmonių poveikis klimatui ir šiltnamio dujoms prasidėjo prieš kelis šimtmečius – tiek XVI a. pabaigoje, tiek anksčiau, kai plėtėsi žemdirbystė. Šie atradimai išryškina ilgalaikį, nuolat besikeičiantį žmogaus ir Žemės gamtinės sistemos ryšį, kuris toliau formuos mūsų planetos ateitį.
Kommentare