3 Minuten
Kas yra toniškas nejudrumas: keista ryklinių žuvų reakcija
Jūrų biologijoje vienas iš labiausiai intriguojančių reiškinių yra toniškas nejudrumas, kai rykliams ar rajoms ištinka tarsi užstingimo būsena. Daugelis gyvūnų, tokių kaip oposumai, triušiai ar ropliai sausumoje, „apsimeta mirę“ – taip išvengia plėšrūnų. Šis nevalingas užstingimas, vadinamas tonišku nejudrumu, dažnai išgelbėja gyvybę daugeliui rūšių. Vis dėlto, mokslininkus vis dar stebina, kodėl toks elgesys būdingas jūros plėšrūnams – rykliams, kurie priklauso maisto grandinės viršūnei.
Skirtingai nei sausumos gyvūnai, ryklių giminaičiai – rajos ir chimėros (dar vadinamos vaiduokliarūšiais) – tonišką nejudrumą patiria tada, kai švelniai apverčiami ant nugaros po vandeniu. Tokiu atveju žuvis tampa visiškai nejudri, atsipalaiduoja raumenys, o gyvūnas panyra į transo būseną. Ši neįprasta reakcija gali trukti kelias minutes ir dažnai pasitelkiama moksliniams tyrimams, nes leidžia saugiai apdoroti ryklines žuvis. Tačiau iki šiol neaišku, kodėl rykliams ir jų artimiesiems evoliuciškai susiformavo ši reakcija.
Tyrimai: ryklinių žuvų ir jų giminaičių elgesys gamtoje
Norėdami geriau suprasti toniško nejudrumo prigimtį, mokslininkai stebėjo 13 rūšių – ryklius, rajų ir chimėrų atstovus. Tyrėjai apvertė šiuos gyvūnus ant nugaros ir stebėjo, ar jie patirs tonišką nejudrumo būseną. Tyrimo rezultatai buvo įdomūs: septynioms rūšims būdinga užstingimo reakcija, tačiau likusios šešios jos nerodė.
Pasitelkę evoliucinę analizę, mokslininkai nagrinėjo, kaip šis elgesys pasiskirstė tarp įvairių rūšių per šimtus milijonų metų evoliucijos. Buvo siekiama nustatyti, ar toniškas nejudrumas yra paveldėtas iš senųjų protėvių, ar tai – vėliau atsiradusi adaptacija, suteikianti tam tikrų privalumų išlikimui.
Hipotezių analizė: ar toniškas nejudrumas iš tiesų prisitaikomas?
1. Apsauga nuo plėšrūnų
Viena iš pagrindinių biologijoje aptariamų hipotezių teigia, jog toniškas nejudrumas yra jūrų atitikmuo „mirusių apsimetimui“ – apsauginė strategija nuo plėšrūnų. Tačiau tyrimas neatskleidė, kad toks „sustingimas“ pagerintų ryklių išgyvenimo galimybes – priešingai, kai kurie plėšrūnai, pavyzdžiui, orkos, tyčia apverčia ryklius, kad šie sustingtų, taip lengviau patekdami prie jų organų.
2. Reprodukcinė paskirtis
Kita teorija siejama su ryklių dauginimusi. Jų poravimosi metu patinai gali apversti pateles, todėl kilo spėlionių, kad toniškas nejudrumas galėtų mažinti pasipriešinimą ir didinti poravimosi sėkmę. Tačiau surinkti duomenys neparodė skirtumų tarp lyčių, o visiškas atsipalaidavimas kartais net padidina patelių riziką prievartinio apvaisinimo atvejais.
3. Jutiminė perkrova
Trečia hipotezė aiškina toniško nejudrumo atsiradimą kaip reakciją į itin stiprią jutiminę apkrovą. Vis dėlto ši idėja dar nėra išsamiai ištirta ar patvirtinta jūrų aplinkoje.
Evoliucinis žvilgsnis: senovinis elgesio palikimas
Neradus įtikinamų įrodymų, kad toniškas nejudrumas būtų prisitaikomiška šiuolaikinių ryklių savybė, mokslininkai teikia pirmenybę evoliuciniam paaiškinimui. Tyrimai rodo, kad toniškas nejudrumas yra plesiomorfinė, t. y. protėvinė, savybė – bendras bruožas, išlikęs daugelyje ryklių, rajų ir chimėrų jau šimtus milijonų metų. Įdomu tai, kad keletas šių gyvūnų linijų vėliau šios savybės neteko, tikėtina, nes tam tikrose aplinkose ji galėjo būti ne tik nenaudinga, bet ir žalinga.
Pavyzdžiui, rūšims, gyvenančioms sudėtingose rifų ar urvų sistemose, sustingimas gali tapti lemtingu – jos gali įstrigti ar tapti lengvu grobiu. Tokiose situacijose gamtinė atranka skatino atsisakyti šios elgsenos, aiškiai parodant, kaip svarbi yra aplinkos įtaka paveldėtų požymių išlikimui ar išnykimui.
Naujas požiūris į ryklius: ne kiekviena savybė – adaptacija
Naujausi tyrimai keičia požiūrį, kad visos gyvūnų savybės, ypač tokių senųjų plėšrūnų kaip rykliai, yra tobulai prisitaikiusios. Toniškas nejudrumas daugeliui rūšių gali būti tiesiog evoliucinis „bagažas“ – nekenksmingas reliktas, kurio gamtinė atranka dar neišstūmė. Toks požiūris gilina supratimą apie ryklių fiziologiją bei jų evoliucinį kelią ir primena – ne kiekvienas biologinis ypatumas šiuolaikiniame pasaulyje turi aiškų tikslą.
Išvados
Ryklių toniškas nejudrumas, anksčiau laikytas išmaninga išgyvenimo ar reprodukcijos strategija, iš tikrųjų gali būti protėvių palikimas. Jūrų biologams vis geriau pažinus šią keistą reakciją, gilėja mūsų žinios apie ryklių evoliuciją ir biologinės įvairovės kilmę jūrų ekosistemose. Šie tyrimai ne tik padeda perprasti ryklių elgseną, bet ir pabrėžia, kodėl svarbu kvestionuoti išankstines nuostatas bei tyrinėti gyvūnų savybių evoliucines šaknis vandenynuose.
Kommentare