Senovės raupsų paslapties atskleidimas Amerikose

Senovės raupsų paslapties atskleidimas Amerikose

Naujausi moksliniai tyrimai iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie raupsų istoriją Amerikos žemynuose. Priešingai iki šiol vyravusiai nuomonei, kad raupsai buvo įvežti europiečių kolonizatorių XVI a., šiuolaikinė genetinė analizė rodo, jog raupsų sukėlėjai dabartinio Čilės teritorijoje cirkuliavo jau prieš 4 000 metų. Šis atradimas iš naujo įrėmina šios infekcinės ligos atsiradimo ir sklaidos laikotarpius.

Mycobacterium lepromatosis identifikavimas prieškolumbiniuose palaikuose

Vokietijos, Argentinos ir Čilės mokslininkų komanda, taikydama pažangius senovinės DNR sekoskaitos metodus, ištyrė kaulus ir dantis iš dviejų žmonių skeletų, rastų Čilėje. Kruopštus genetinis tyrimas atskleidė DNR sekas, atitinkančias Mycobacterium lepromatosis – vieną iš dviejų žinomų raupsų sukelėjų. Tai itin reikšminga, nes Mycobacterium lepromatosis yra daug retesnė už savo geriau žinomą analogą Mycobacterium leprae, kuris tradiciškai buvo siejamas su raupsų paplitimu Eurazijoje ir laikytas pagrindiniu šios ligos plitimo agentu pasauliniu mastu.

Antropologas Darío Ramirez iš Argentinos Nacionalinio Kordobos universiteto komentavo: „Iš pradžių abejojome rezultatais, nes raupsai Amerikos žemyne dažniausiai buvo siejami su kolonijiniu laikotarpiu. Tačiau išsamus DNR tyrimas patvirtino lepromatosis padermės buvimą.“

Iššūkis nusistovėjusioms raupsų kilmės teorijoms

Dekadas istorikai ir medicinos tyrėjai turėjo ribotų duomenų apie raupsus Amerikose, egzistavusius iki europiečių atvykimo – daugiausia dėl senųjų palaikų, kuriuose būtų akivaizdžių raupsų žymių, retumo. Ankstesni M. leprae genetiniai tyrimai sėkmingai nustatė ligą Eurazijoje prieš tūkstančius metų, taip sustiprindami versiją, kad raupsai į Naująjį Pasaulį atkeliavo per europiečius.

Tačiau M. lepromatosis atradimas Čilės palaikuose, datuojamuose 4 tūkst. metų, drauge su neseniai Kanadoje ir Argentinoje rastais prieškolumbiniais pavyzdžiais, verčia iš esmės permąstyti raupsų atsiradimo ir plitimo istoriją. Kaip teigia tyrėja Kirsten Bos iš Max Planck evoliucinės antropologijos instituto: „Senovinės DNR analizė tapo svarbiu įrankiu nagrinėjant infekcinių ligų kilmę ir išlikimą Amerikose. Šiuolaikinės genomikos technologijos leidžia aptikti netikėtus patogenus, peržengiant įprastus medicininius lūkesčius.“

Reikšmė ligų istorijai ir archeogenomikai

Šis atradimas patvirtina bioarcheologijos metodų svarbą atkuriant priešistorinę sveikatos panoramą. Indėnai Amerikos žemynuose susidūrė su savomis infekcinėmis ligomis dar iki europiečių atvykimo, tačiau atskirti tarp vietinių ir vėliau įvežtų patogenų – sudėtinga užduotis. Kiekvienas archeologinis radinys prideda naujų genomų, kurie padeda geriau suprasti, kaip ligos evoliucionuoja, plinta ir diversifikuojasi per tūkstantmečius.

Pažymėtina, kad M. lepromatosis vis dar tebėra ne iki galo ištirta bakterija: ji buvo identifikuota visai neseniai, o jos geografinis paplitimas ir galimos zoonozinės ištakos tebętraukia mokslininkų dėmesį. Naujausi duomenys pabrėžia tikslingo ligų tyrimo reikšmę ir riziką praleisti svarbias infekcijas, kai tyrimai yra pernelyg riboti. „Žinodami, kad raupsai Čilėje egzistavo jau prieš 4 000 metų, galėsime sistemiškai ieškoti šios ligos pėdsakų kitose vietose ir taip gilinti supratimą apie senųjų ligų ekologiją“, – sako antropologas Rodrigo Nores iš Nacionalinio Kordobos universiteto.

Išvada

Šis reikšmingas tyrimas įrodo, kad raupsai, ypač Mycobacterium lepromatosis, Amerikoje plito daug anksčiau nei buvo manyta, o tai keičia požiūrį į senovės migracijas ir infekcijų sklidimo kelius. Tobulėjant molekuliniams archeogenetikos metodams, galimybės atsekti sudėtingas infekcinių ligų istorijas tik didės, suteikdamos išsamių įžvalgų apie žmonių sveikatą, migraciją ir išlikimą per laiką.