4 Minuten
Mokslinis pagrindas ir pasaulinė rizika
Branduolinė žiema – tai itin ekstremalus klimato scenarijus, kai plataus masto branduolinis konfliktas sukelia ugnies audras, į aukštesniuosius atmosferos sluoksnius iškeldamas didžiulius suodžių ir dulkių kiekius. Šis aerozolių sluoksnis kelis metus blokuoja saulės šviesą, stipriai atšaldo ekosistemas ir kelia grėsmę pasaulinei maisto gamybai. Nors daugiausia dėmesio skiriama tiesioginio sprogimo zonoje, atmosferos padariniai gali plisti per visus žemynus, trikdydami pasėlių derlių, gyvulių sveikatą ir maisto prieinamumą visame pasaulyje. Naujausia Pensilvanijos universiteto komandos atlikta studija nagrinėja kukurūzų, kaip pagrindinių grūdinių kultūrų (kukurūzai – Zea mays), reakciją į įvairius branduolinės žiemos scenarijus ir padeda geriau suprasti, kaip pasaulinė žemės ūkio sistema gali atlaikyti ekstremalų klimato stresą.
Eksperimento struktūra: kaip modeliuota pasaulinė maisto gamyba
Tyrėjai atliko plataus masto kukurūzų derliaus modeliavimą 38 572 vietovėse visame pasaulyje, kad prognozuotų žemės ūkio rezultatus šešiuose skirtinguose branduolinio karo scenarijuose. Modeliai skyrėsi suodžių kiekiu, išmestu į atmosferą – nuo maždaug 5 milijonų iki 165 milijonų tonų, taip atspindėdami galimų pasekmių įvairovę. Daugiausia dėmesio skirta kukurūzams kaip reprezentacinei ir plačiausiai auginamai kultūrai, siekiant įvertinti bendrą poveikį žemės ūkiui ir maisto tiekimo grandinėms. Nors lokalizuotu atveju 5,5 milijonų tonų suodžių scenarijus lemtų mažesnius nuostolius, tyrimas rodo, kad ir toks kiekis turėtų reikšmingą įtaką pasaulinėje mastu.
Mokslininkų teigimu, tyrimo rezultatai rodo, kad net ir santykinai mažas atmosferos sutrikdymas gali reikšmingai sumažinti globalų kukurūzų derlių, o visapusiška branduolinė konfrontacija gali sukelti kritinį maisto trūkumą. Ši analizė pabrėžia, kaip atmosferos fizikos ir fotocheminiai procesai gali tiesiogiai paveikti maisto saugumą ir ekonominį stabilumą regionuose, priklausomuose nuo stabilios derliaus struktūros.
Pagrindinės įžvalgos: poveikio mastas ir ozono sluoksnio vaidmuo
Simuliacijos atskleidžia labai plačią pasekmių skalę. Lokalizuotas branduolinis įvykis, kuris į atmosferą išmestų apie 5,5 milijono tonų suodžių, pasaulinę kukurūzų gamybą sumažintų maždaug 7 procentais. Tuo tarpu globalus konfliktas su 165 milijonais tonų suodžių mažintų gamybą net iki 80 procentų. Papildomą problemą kelia atmosferos chemija: sprogimų ir ugnies kamuolių metu susidarę azoto oksidai bei suodžių sukeltas oro šildymas gali labai greitai išardyti ozono sluoksnį. Ozono sumažėjimas padidina UV-B spinduliuotės kiekį Žemės paviršiuje, todėl augalų audiniai nukenčia dar labiau, o derlius gali dar labiau sumažėti. Prognozuojama, kad UV-B pasieks maksimalų lygį praėjus 6–8 metams po konflikto, ir tą laikotarpį kukurūzų produkcija gali sumažėti papildomai apie 7 proc. Taigi, bendras derliaus nuostolis gali siekti apie 87 procentus, kas gresia globalia maisto krize ir grandininiais tiekimo sutrikimais.
Atsigavimo laikotarpiai ir regioniniai skirtumai
Pasaulinis kukurūzų derlius neatsigauna iš karto. Modeliai rodo, kad iki ikikarinio lygio sugrįžimas truktų nuo 7 iki 12 metų, priklausomai nuo pirminio įvykio masto. Regioniniai skirtumai akivaizdūs: Pietų pusrutulis dažniau atsigauna greičiau nei Šiaurės, taip pat arčiau pusiaujo esančios teritorijos greičiau grįžta į įprastą gamybą, lyginant su poliarinėmis zonomis. Tai atspindi klimato, vegetacijos sezonų bei pasėlių valdymo iššūkių skirtumus pagal platumas.
Mažinimo strategijos ir politikos rekomendacijos
Be rizikų analizės, tyrimas pateikia ir galimas prisitaikymo bei prevencijos kryptis. Vienas efektyviausių sprendimų – auginti šaltesniam klimatui ir trumpesniam sezonui pritaikytas kukurūzų veisles, kurios ekstremaliais atvejais gali iki 10 proc. sumažinti derliaus praradimus. Taip pat siūloma naudoti vadinamuosius žemės ūkio atsparumo rinkinius – specialiai regionams pritaikytus ir klimato scenarijams atsparius sėklų rinkinius. Tokia iniciatyva galėtų padėti užtikrinti bent minimalią maisto gamybą nestabiliu laikotarpiu po branduolinės katastrofos, kol atsistatytų tiekimo grandinės ir infrastruktūra. Pagrindinis tyrimo vadovas Armenas Kemanianas pabrėžia, kad atsparumo strategijos tiktų ir kitų nelaimių atvejais, todėl išankstinis pasiruošimas yra itin svarbus siekiant apsaugoti pasaulines maisto sistemas.
Išvados
Pensilvanijos universiteto analizė aiškiai įspėja: branduolinė žiema gali stipriai sutrikdyti globalią maisto gamybą, o ozono nykimas ir didesnė UV spinduliuotė dar labiau išryškina šią riziką. Nors prisitaikymo priemonės gali sumažinti dalį nuostolių, efektyviausia strategija – užkirsti kelią branduoliniam konfliktui ir investuoti į tvirtas, regionams pritaikytas žemės ūkio sistemas. Šios įžvalgos papildo mokslinių tyrimų bazę, jungiančią klimato fiziką, augalininkystės mokslą ir politikos planavimą, siekiant apsaugoti maisto saugumą miestėjant ir šylant pasauliui.
Quelle: sciencealert
Kommentare