4 Minuten
Mokslinis pagrindas ir tyrimo apžvalga
Itin apdorotas maistas (UPF) – tai pramoniniu būdu pagaminti produktai, kuriuose dažnai yra įvairių priedų, emulsiklių ir ingredientų, retai naudojamų namų virtuvėje. Epidemiologiniai tyrimai ne kartą siejo tokį maistą su neigiamomis sveikatos pasekmėmis. Naujas atsitiktinės imties kryžminio dizaino tyrimas, atliktas Jungtinėje Karalystėje ir JAV, papildė eksperimentinių įrodymų, kad minimalaus apdorojimo maistas (MPF) skatina didesnį svorio ir riebalų netekimą nei maistingai suderintas itin apdorotas maistas, net kai makroelementų ir skaidulų kiekiai sutampa.
Tyrime dalyvavo 50 antsvorį turinčių suaugusiųjų, kurie buvo atsitiktinai paskirstyti laikytis dviejų dietų po aštuonias savaites, su keturių savaičių pertrauka tarp jų. Abi dietos buvo suderintos pagal kalorijas, riebalus (taip pat sočiuosius), angliavandenius, skaidulas, druską ir vaisių bei daržovių porcijas. Esminis skirtumas – perdirbimo lygis: viename etape buvo vartojamas daugiausiai patogus, itin apdorotas maistas (pavyzdžiui, fasuotos avižinės batonėliai arba paruošta lazanija), kitame – minimalaus apdorojimo patiekalai (tokie kaip nakčiai mirkytos avižos ar namuose gaminti spagečiai su mėsos padažu). Šis kryžminis dizainas leido sumažinti tarp asmenų kintamumą ir sustiprinti priežastinį ryšį tarp maisto perdirbimo ir svorio bei metabolizmo rodiklių.
Tyrimo eiga ir pagrindiniai rezultatai
Tyrimo dizainas
Dalyviai laikėsi abiejų dietų atsitiktine tvarka. Tyrime buvo stebima kūno masė, kūno sudėtis (įskaitant vidinių riebalų kiekį), kraujospūdis bei savijautos rodikliai, tokie kaip potraukio nesveikiems užkandžiams pokyčiai. Maistinių medžiagų ir produktų suderinimas leido išskirti perdirbimo poveikį, nepriklausomai nuo makroelementų sudėties – tai svarbus patobulinimas mitybos ir metabolizmo tyrimuose.
Pagrindiniai rezultatai
Abi dietos užtikrino nedidelį trumpalaikį svorio mažėjimą, tačiau minimaliai apdorotas maistas užtikrino dvigubai didesnį vidutinį svorio kritimą, lyginant su itin apdorotu. Vidutiniškai svoris sumažėjo apie 2 proc. minimalaus apdorojimo fazėje ir apie 1 proc. – itin apdoroto maisto etape per kiekvieną aštuonių savaičių laikotarpį. Dalyviai neteko daugiau nesveikų metabolinių riebalų ir pranešė geriau kontroliuojantys norą valgyti nesveiką maistą, kai vartojo minimaliai apdorotus produktus. Pastebėta, kad šie skirtumai pasireiškė ir be kalorijų ribojimo – tai rodo, jog apdorojimo laipsnis turi įtakos savanoriškam energijos suvartojimui ir apetitui.
Tyrėjai apibendrino gautus rezultatus ilgesniam periodui, siekdami parodyti galimą kaupiamąjį poveikį: prognozuota, kad per metus minimalios perdirbimo dietos laikęsi vyrai galėtų numesti apie 13 proc. kūno svorio, moterys – 9 proc., tuo tarpu vartojant itin apdorotą maistą svorio sumažėjimas sudarytų tik 4–5 proc. Visgi šios išvados labiau iliustratyvios, atsižvelgiant į trumpą tyrimo trukmę.
Reikšmė, ribotumai ir ateities perspektyvos
Tyrimas sustiprina argumentą, kad pats maisto perdirbimo lygis, nepriklausomai nuo kalorijų, riebalų ar cukraus kiekio, veikia energijos balansą, kūno sudėtį ir sotumo pojūtį. Kaip pastebi klinikinis mokslininkas Samuel Dicken (University College London), tyrimo tikslas buvo užpildyti spragas žiniose, kaip perdirbimas sąveikauja su mitybos rekomendacijomis ir sveikatos rodikliais. Pasaulinės sveikatos tyrėjas Chris van Tulleken pabrėžia, kad šiuolaikinė maisto sistema su plačiai prieinamais pigiais perdirbtais produktais yra svarbi blogos mitybos ir nutukimo priežastis.
Ribotumai – santykinai nedidelis dalyvių skaičius, trumpa abiejų dietų trukmė ir tam tikrų mitybos apribojimų turinčių žmonių neįtraukimas. Ateities tyrimai turėtų būti ilgesni ir apimti įvairesnę populiaciją bei nagrinėti, kokie mechanizmai sieja perdirbimą su medžiagų apykaita – pavyzdžiui, kaip tai veikia sotumo hormonus, mikrobiotą ar valgymo laiką. Tyrimo rezultatai gali būti taikomi maisto technologijoje ir maisto tiekimo politikose: maistinių medžiagų profiliavimo algoritmai, maisto perdirbimo auditai ir individualizuotos mitybos įrankiai galėtų vertinti ir perdirbimo lygį, ne tik makroelementų tikslus.
Svarba kosminių skrydžių ir ekstremalių aplinkų kontekste
Išvados aktualios ir tiems, kurie rūpinasi mityba per kosmines misijas, kur ribotas maisto pasirinkimas ir didelis perdirbto, ilgo galiojimo maisto vartojimas galėtų paveikti apetito reguliavimą ir kūno sudėtį astronautams. Papildoma svarba – minimaliai apdoroto, maistingumo nestokojančio maisto integravimas ir tyrimai apie tai, kaip mikrogravitacija veikia apetitą ir medžiagų apykaitą, – aktualu aeromedicinos ir gyvybės palaikymo sistemų kūrėjams.
Išvada
Atsitiktinės imties kryžminio dizaino tyrimas rodo, kad sumažinus pramoninį maisto perdirbimą, galima pasiekti geresnį trumpalaikį svorio mažėjimą, sumažinti nesveikų kūno riebalų kiekį ir geriau valdyti potraukį nesveikam maistui – net jei mitybos sudėtis atitinka rekomendacijas. Nors reikia daugiau ilgalaikių ir mechanistinių tyrimų, rezultatai išskiria maisto perdirbimą kaip nepriklausomą nutukimo prevencijos ir mitybos politikos veiksnį, turintį reikšmės tiek visuomenės sveikatai, tiek specializuotose srityse, tokiose kaip kosminių skrydžių mityba.
Quelle: nature
Kommentare