4 Minuten
Fonas: metformino netikėti poveikiai už gliukozės kontrolės ribų
Metforminas yra dažniausiai skiriamas vaistas 2 tipo cukriniam diabetui ir vartojamas klinikoje daugiau nei šešiasdešimt metų. Be gliukozės kiekio mažinimo, stebėjimo ir laboratoriniai tyrimai sieja metforminą su uždegimo sumažėjimu, mažesne vėžio dažniu ir širdies bei kraujagyslių ligų apsauga. Nepaisant šio plataus apsauginio profilio, vaisto pilnas veikimo mechanizmas vis dar nėra visiškai paaiškintas — spraga, kuri riboja pastangas kurti naujos kartos terapijas su panašiais ar pagerintais privalumais.
Nauji klinikiniai duomenys: metforminas keičia vario, geležies ir cinko lygius
Tyrimo dizainas ir metodai
Kobe universiteto mokslininkų grupę, vadovaujamą endokrinologo Wataru Ogawa, sudarė klinikinis palyginimas maždaug 200 diabetu sergančių pacientų, gydytų Kobe universiteto ligoninėje. Maždaug pusė dalyvių vartojo metforminą, o kita pusė ne. Tyrėjai išmatuoti serumo koncentracijas kelių biologiniu požiūriu svarbių metalų — ypač vario, geležies ir cinko — bei įvertino klinikinius rodiklius, susijusius su metalų trūkumu arba pertekliumi. Jų rezultatai publikuoti žurnale BMJ Open Diabetes Research & Care.
Pagrindiniai rezultatai
Tyrimas nustato statistiškai reikšmingus skirtumus kraujo metalų profiliuose tarp metforminą vartojusių pacientų ir kontrolinės grupės. Metforminą vartoję pacientai pasižymėjo sumažėjusiomis serumo vario ir geležies koncentracijomis bei padidėjusiu cinko lygiu. Pasak Ogawa, šie pokyčiai yra reikšmingi, nes anksčiau mažesnis vario bei geležies kiekis ir padidėjęs cinkas buvo susieti su geresne gliukozės tolerancija ir mažesne diabeto komplikacijų rizika. Kobe universiteto darbas yra pirmasis klinikinis įrodymas žmonėms, kad metformino vartojimas koreliuoja su sisteminiais metalų lygių pokyčiais.
Kodėl metalų rišimasis svarbus: biocheminės ir terapinės pasekmės
Cheminiai ir priešklinikiniai tyrimai rodo, kad metforminas gali tiesiogiai sąveikauti su tam tikrais metalų jonais, ypač variu. Metalų rišimasis gali paveikti fermentų aktyvumą, oksidacinį stresą ir ląstelių signalizaciją — procesus, susijusius su medžiagų apykaitos reguliavimu, uždegimu ir navikų biologija. Jeigu metformino sąveika su metalais keičia jų biologinį prieinamumą ar pasiskirstymą, tai gali padėti paaiškinti kai kuriuos vaisto plėtotinio veikimo efektus už gliukozės mažinimo ribų.
Tyrimas taip pat pabrėžia translacijinį aspektą: imegliminas, naujesnis Japonijoje patvirtintas diabeto vaistas, struktūriškai susijęs su metforminu, manoma, nesiriša su metalais tokiu pačiu būdu. Palyginamieji tyrimai tarp metformino ir imeglimino galėtų išskirti, kurie klinikiniai privalumai susiję su metalų sąveikomis, o kurie — su kitais molekuliniais mechanizmais.
Pasekmės būsimiems vaistų kūrimo darbams ir pacientų priežiūrai
Ogawa ir bendraautoriai pabrėžia, kad koreliacija nelygu priežastingumui. Jie ragina atlikti kontroliuojamus klinikinius tyrimus ir taikytinius gyvūnų eksperimentus, kad būtų patikrinta, ar metalų pokyčiai tiesiogiai sukelia metformino naudą, ar yra antrinės pagerėjusios medžiagų apykaitos pasekmės. Jei bus nustatytas priežastinis ryšys, gali būti įmanoma kurti vaistus, kurie tyčia moduliuotų vario, geležies ir cinko homeostazę, siekiant išvengti diabeto komplikacijų, pagerinti gliukozės toleranciją ar sumažinti vėžio riziką.
Klinikiniu požiūriu, įprastas mikroelementų stebėjimas gali tapti svarbus pacientams, ilgai vartojantiems metforminą, jei tolimesni tyrimai patvirtins klinikinę prasme reikšmingus trūkumus ar disbalansus. Terapinės strategijos galėtų apimti mitybos konsultacijas, tikslinį papildymą arba naujus agentus, kurie imituotų metformino pageidaujamą metalų poveikį be nepageidaujamų sąveikų.
Eksperto komentaras
Dr. Maya Reynolds, klinikinė farmacologė ir mokslo komunikatorė (fikcinė), komentuoja: "Šis tyrimas užpildo svarbią translacinę spragą. Laboratoriniai darbai jau seniai rodė, kad metforminas sudaro kompleksus su pereinamosios eilės metalais. Pademonstravus atitinkamus pokyčius žmogaus kraujyje, sustiprėja hipotezė, kad metalų homeostazė prisideda prie vaisto daugiabriaunių naudų. Kitas žingsnis — intervenciniai tyrimai, siekiant patikrinti, ar metalų korekcija arba jų imituojimas gali atkartoti apsauginius efektus pacientams, kurie negali vartoti metformino arba kuriems kyla didelė komplikacijų rizika."
Išvados
Kobe universiteto tyrimas pateikia pirmuosius klinikinius įrodymus, kad metformino vartojimas siejamas su sumažėjusia vario ir geležies bei padidėjusiu cinko kiekiu serume. Šie metalų pokyčiai siūlo įtikinamą biocheminį paaiškinimą kai kuriems metformino plačiapusiams sveikatos privalumams — nuo metabolinės apsaugos iki galimų priešvėžinių efektų. Dabar reikalingi patvirtinantys tyrimai ir mechanistiniai darbai, kad būtų nustatytas priežastingumas ir gautos žinios galėtų būti pritaikytos saugesnėms, tikslingesnėms diabetui skirtoms terapijoms.
Quelle: sciencedaily
Kommentare