8 Minuten
Auga paplitimas ir kodėl ekspertai nerimauja
Apendikso vėžys — anksčiau itin retas diagnozės atvejis daugiausia nustatytas vyresnio amžiaus suaugusiesiems — pastaraisiais metais dažnėja ir vis dažniau nustatomas jaunesnėse amžiaus grupėse. Nauji epidemiologiniai tyrimai aiškiai parodė gimimo kohortos efektą: žmonės, gimę po 1970-ųjų, diagnozuojami dažniau nei tie, kurie gimė ankstesniais dešimtmečiais. Nors absoliutūs skaičiai išlieka nedideli (apendikso vėžys kasmet paveikia tik kelis žmones milijonui), santykinis padidėjimas yra reikšmingas ir patraukė onkologų, epidemiologų ir visuomenės sveikatos tyrėjų dėmesį.
Gyventojų tyrimai, publikuoti recenzijuojamuose žurnaluose, įskaitant neseniai paskelbtą analizę žurnale Annals of Internal Medicine, rodo, kad jaunose kohortose sergamumas gali būti du–keturis kartus didesnis nei žmonių, gimusių 1940-aisiais. Taip pat reikšminga, kad maždaug trečdalis naujų atvejų dabar nustatoma suaugusiems iki 50 metų — kur kas didesnė dalis negu būdinga daugumai virškinamojo trakto piktybinių navikų. Šis modelis atspindi platesnes tendencijas, pastebėtas storosios žarnos ir skrandžio vėžiuose, o tai rodo, kad gali veikti bendri veiksniai. Šių veiksnių supratimas yra būtinas prevencijos strategijoms, klinikinei budrumui ir būsimiems atrankos tyrimams gastroenterologijos onkologijoje bei visuomenės sveikatos stebėsenai.
Kuo yra apendikso vėžys? Klinikinis fonas ir potipiai
Apendiksas yra siauras, piršto formos maišelis, pritvirtintas prie cecumo prie storosios žarnos pradžios. Jo evoliucinė ir fiziologinė reikšmė tebėra diskutuotina, tačiau klinikinėje praktikoje jis labiausiai žinomas dėl apendicito sukėlimo. Mažiau žinoma, kad apendikse gali susidaryti pirminiai navikai — plačiai vadinami apendikso navikais arba apendikso vėžiu.
Apendikso vėžiai yra heterogeniniai. Dažni histologiniai potipiai apima neuroendokrininius navikus (anksčiau vadintus karcinoidais), mukozinius navikus (kurių metu gali gamintis didelis kiekis mukuso ir susidaryti pseudomyxoma peritonei) ir adenokarcinomas, panašias į tas, kurios randamos storosios žarnos srityje. Kiekvienas potipis turi skirtingą biologiją, prognozę ir gydymo metodus. Pavyzdžiui, žemo laipsnio mukoziniai navikai gali išplatinti mukusą ir mukusą gaminančias ląsteles per pilvaplėvės ertmę, tuo tarpu aukšto laipsnio adenokarcinomos elgiasi agresyviau. Dėl šios įvairovės diagnozėms reikalingas kruopštus patologinis vertinimas, dažnai taikant imunohistochemiją ir molekulinį profilavimą, jei yra galimybė.
Aptikimo iššūkiai: kodėl apendikso vėžys dažnai nustatomas vėlai
Apendikso navikus sunku aptikti ankstyvoje stadijoje. Skirtingai nuo kolorektalinio vėžio, kurį galima tikrinti kolonoskopija ir išmatų testais, apendikso vėžys retai sukelia specifinius įspėjančius ženklus. Simptomai — jei jie pasireiškia — yra neryškūs: epizodinis pilvo skausmas, pūtimas, nežymūs tuštinimosi pokyčiai arba epizodas su ūminiu apendicitu. Daugelis atvejų nustatomi atsitiktinai operacijos dėl įtariamo apendicito metu arba vaizdo tyrimų metu, atliekamų dėl kitų priežasčių.
Standartiniai diagnostikos įrankiai turi ribotumų. Kolonoskopija gali silpnai vizualizuoti apendikso lumeno sritį; kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT) gali praleisti mažus apendikso pažeidimus arba neteisingai įvertinti mukozinę ligą. Dėl to dauguma atvejų identifikuojami operacijos metu arba po apendektomijos audinių patologinio tyrimo. Kadangi nėra rutininės atrankos protokolo apendikso navikams ir visuomenės lygiu plataus masto tyrimai būtų nepraktiški dėl ligos retumo, klinikinis budrumas ir tikslingas nuolatinis arba neišaiškintų pilvo simptomų tyrimas tampa labai svarbūs.
Galimi veiksniai: gyvenimo būdas, aplinka, mikrobioma ir antibiotikai
Vieno aiškaus priežastinio faktoriaus, lemiančio pastarąjį apendikso vėžio padidėjimą, nustatyta nėra. Dabartinės hipotezės atspindi sudėtingus genetikos, gyvenimo būdo, aplinkos ekspozicijų ir žarnyno mikrobiomos sąveikos aspektus.
- Gyvenimo būdo ir metaboliniai rizikos veiksniai: Nuo 1970-ųjų daugelis šalių patyrė nutukimo ir antsvorio augimą — tai pripažinti rizikos veiksniai keliems virškinamojo trakto vėžiams. Mitybos įpročiai pasisuko link didesnio perdirbtų produktų, rafinuotų cukrų ir raudonosios ar perdirbtos mėsos vartojimo; fizinis aktyvumas sumažėjo. Šie pokyčiai veikia sisteminį uždegimą, atsparumą insulinui ir storosios žarnos aplinką, kas gali didinti vėžio riziką.
- Aplinkos ekspozicijos: Maisto gamybos pramonės plėtra, plačios plastiko naudojimo apimtys, nuolatiniai organiniai teršalai ir pasikeitusi vandens kokybė yra įtikinami veiksniai. Tokios ekspozicijos gali pateikti chemines medžiagas su endokrininį sistemą trikdančiomis arba genotoksinėmis savybėmis. Dabartiniai ekologiniai ir mechanistiniai duomenys yra indikatyvūs, bet ne galutiniai; ilgalaikiai ekspozicijų tyrimai yra riboti ir priežastinis ryšys nėra patvirtintas.
- Mikrobiomos pokyčiai ir antibiotikų poveikis: Žarnyno mikrobioma formuoja imuninę funkciją, metabolitų gamybą ir gleivinės sveikatą. Pastaraisiais dešimtmečiais antibiotikų vartojimas medicinoje ir žemės ūkyje padidėjo, kas galėjo sukelti ilgalaikius mikrobiotos pokyčius (disbiozę). Kai kurie tyrimai rodo, kad ankstyvasis gyvenimo antibiotikų poveikis gali pakeisti vėlesnės virškinamojo trakto ligų riziką. Pakeista mikrobiomos sudėtis gali modifikuoti uždegimą, tulžies rūgščių apykaitą ir kancerogenų aktyvaciją — mechanizmus, susijusius su apendikso ir kolorektaliniu navikų susidarymu. Įrodymai, tiesiogiai siejantys antibiotikų vartojimą su apendikso vėžiu, kol kas yra preliminarūs, tačiau tai aktyvi mokslinių tyrimų sritis.
- Genetiniai ir molekuliniai veiksniai: Nors dauguma apendikso navikų atsiranda sporadiškai, tam tikros paveldimos sindrominės būklės (pavyzdžiui, kai kurie polipozės sindromai) ir somatinės mutacijos yra reikšmingos. Molekulinis profilavimas atskleidė tiek bendras, tiek skirtingas mutacijų schemas, palyginti su kolorektaliniu vėžiu, pabrėžiant poreikį nagrinėti navikui būdingus mechanizmus ir terapinius taikinius.
Klinikinės pasekmės: gydymas, rezultatai ir visuomenės sveikatos reakcija
Dėl to, kad apendikso vėžiai dažnai nustatomi vėlai ir pasižymi įvairia patologija, klinikinis valdymas reikalauja daugiadalykės koordinacijos tarp chirurgų, medicinos onkologų, radiologų ir patologų. Chirurgija išlieka kertiniu gydymo metodu — nuo apendektomijos lokalizuotiems navikams iki dešiniojo hemikolektomijos invazinėms adenokarcinomoms, taip pat citoredukcinės chirurgijos kartu su hiperterminės intraperitonealinės chemoterapijos (HIPEC) taikymo peritonealiniams mukoziniams procesams.
Rezultatai priklauso nuo histologijos ir ligos stadijos nustatymo metu. Neuroendokrininiai navikai dažnai turi palankesnę prognozę, kai yra maži ir lokalizuoti, o aukšto laipsnio adenokarcinomos turi blogesnį išgyvenamumą. Amžiaus pasiskirstymo pokyčiai kelia klausimų apie ilgalaikę išgyvenamumo kokybę, vaisingumą ir gyvenimo kokybę jaunesniems pacientams. Viešosios sveikatos požiūriu didėjantis sergamumas jaunose kohortose rodo būtinybę didinti klinikinį budrumą, tobulinti diagnostikos kelius ir investuoti į prevencijos bei ankstyvos diagnostikos tyrimus.
Tyrimų kryptys ir prioritetai
Pagrindinės tyrimų kryptys apima:
- Ekspozicijų ir kohortų tyrimus, kurie fiksuotų aplinkos, mitybos ir antibiotikų ekspozicijas per visą gyvenimą ir koreliuotų jas su apendikso vėžio sergamumu.
- Molekulinius ir mikrobiomos tyrimus, siekiančius nustatyti mechanistinius ryšius tarp disbiozės, uždegimo ir apendikso navikų susidarymo.
- Pagerintus diagnostikos algoritmus ir vaizdinimo protokolus, pritaikytus apendikso patologijai, įskaitant biomarkerių, galinčių signalizuoti ankstyvą apendikso neoplaziją rizikos grupėse, kūrimą.
- Gyventojų lygiu pagrįstą stebėseną, naudojant vėžio registrus tendencijoms sekti, rizikos modeliavimui informuoti ir ištekliams prioritetizuoti.
Eksperto įžvalga
"Greitas apendikso navikų padidėjimas tarp žmonių, gimusių po 1970-ųjų, yra vienas iš tų signalų, kuriuos epidemiologai stebi atidžiai," sako dr. Elena Park, chirurginė onkologė, specializuojanti virškinamojo trakto vėžiuose. "Tai rodo aplinkos ar gyvenimo būdo pokyčius, veikiančius per kohortas, tačiau norint išsiaiškinti, kurios ekspozicijos yra svarbios, reikalingi dideli, gerai suprojektuoti tyrimai. Klinikinėje praktikoje turime išlaikyti žemą slenkstį tirti nuolatinius pilvo simptomus jaunesniems suaugusiems."
Dr. Marcus Li, epidemiologas nacionaliniame visuomenės sveikatos institute, priduria: "Iš stebėsenos pusės mūsų vėžio registrai yra vertingi, tačiau mums taip pat reikia detalių ekspozicijų istorijų ir biomedžiagų, kad suprastume mechanizmus. Bendradarbiavimas tarp patologijos, mikrobiomos mokslų ir ekspozicijų mokslų bus esminis."
Praktiški patarimai gydytojams ir visuomenei
Gydytojams:
- Apsvarstykite apendikso neoplazijas diferencinėje diagnozėje, kai suaugę pacientai skundžiasi neišaiškintu arba nuolatiniu dešiniosios apatininės pilvo dalies skausmu, nenustatytu pilvo pūtimu ar netipinėmis apendicito formomis.
- Užtikrinkite, kad apendektomijos mėginiai būtų įprastai išnagrinėti patologiniu būdu ir kad nustatyti radiniai būtų perduoti daugiadalykėms navikų taryboms, jei aptinkama piktybinė liga.
- Paremkite nukreipimą į specializuotus centrus, turinčius patirties peritonealinių paviršių piktybinių ligų gydyme, kai įtariama mukozinė liga arba pažengęs apendikso vėžys.
Visuomenei:
- Nuolatiniai arba neįprasti pilvo simptomai turėtų paskatinti kreiptis į gydytoją, ypač suaugusius iki 50 metų, kurie gali manyti, kad yra per jauni rimtoms virškinimo trakto ligoms.
- Laikykitės bendrų vėžio prevencijos priemonių, kurioms yra stiprūs įrodymai: palaikykite sveiką kūno svorį, rinkitės subalansuotą mitybą, turtingą vaisiais, daržovėmis ir pilno grūdo produktais, ribokite perdirbtos ir raudonos mėsos vartojimą, sumažinkite perteklinį alkoholio vartojimą, venkite tabako ir išlikite fiziškai aktyvūs.
- Būkite atsargūs dėl nereikalingo antibiotikų vartojimo ir aptarkite rizikas bei naudą su sveikatos priežiūros specialistais; jei antibiotikai paskirti, laikykitės tinkamų indikacijų ir gairių.
Išvados
Apendikso vėžys perėjo iš klinikinio smalsumo į epidemiologinį signalą, kuriam verta skirti dėmesį. Pastebimas padidėjimas — ypač tarp žmonių, gimusių nuo 1970-ųjų ir vis dažniau paveikiant suaugusius iki 50 metų — greičiausiai atspindi sudėtingą gyvenimo būdo, aplinkos ir biologinių veiksnių mišinį, galbūt įtraukiantį mikrobiomos sutrikimus ir antibiotikų poveikį. Kadangi apendikso navikus sunku aptikti anksti ir jie pasireiškia nespecifiniais simptomais, būtinas didesnis klinikinis budrumas ir patobulintos diagnostikos strategijos.
Sprendžiant šį iškylantį visuomenės sveikatos iššūkį reikės tarpdisciplininių tyrimų, apimančių populiacijos epidemiologiją, ekspozicijų mokslą, molekulinę onkologiją ir mikrobiomos tyrimus. Tuo tarpu pragmatiški žingsniai — greita nuolatinių pilvo simptomų vertinimas, kruopštus apendektomijos mėginių patologinis ištyrimas ir pirminės prevencijos priemonės, tokios kaip sveiko kūno svorio palaikymas bei tabako ir alkoholio vartojimo ribojimas — gali padėti sumažinti riziką ir pagerinti rezultatus. Apendikso vėžio padidėjimas tarp jaunesnių žmonių primena, kad aplinkos ir elgesio pokyčiai gali keisti ligų modelius, todėl nuolatinė stebėsena ir moksliniai tyrimai yra būtini visuomenės sveikatos apsaugai.
Quelle: sciencealert
Kommentare