3 Minuten
Kaip galime žinoti, ar tai, ką suvokiame, yra tikra, ar tėra mūsų vaizduotės vaisius? Šis senas klausimas šiandien tampa vis artimesnis atsakymui, dėka naujausių neuromokslų tyrimų. Tarptautinė mokslininkų komanda identifikavo specifinį neuroninį kelią žmogaus smegenyse, kuris, panašu, leidžia atskirti, ar regimasis patyrimas kilo iš tikros jutiminės informacijos ar mūsų proto. Šis atradimas ne tik praplečia smegenų pažinimo ribas, bet taip pat gali pagerinti gydymą pacientams, patiriantiems regos haliucinacijas sergant Parkinsono liga ar šizofrenija.
Smegenų vizualinių signalų apdorojimo keliai
Ankstesni tyrimai jau parodė, kad tos pačios smegenų sritys suaktyvėja tiek įsivaizduojant vaizdą, tiek žiūrint į tą patį vaizdą realybėje. Tačiau iki šiol liko neatsakyta, kokiu būdu smegenys geba atskirti tikrus pojūčius nuo įsivaizduotų. Dr. Nadine Dijkstra iš Londono universiteto koledžo su kolegomis ėmėsi atskleisti šią paslaptį tirdama smegenų veiklą valdant kontroliuotas regėjimo užduotis.
Eksperimentinis metodas
Naudojant funkcinio magnetinio rezonanso tomografiją (fMRT), tyrėjai pasirinko 26 savanorius, kurie atliko pasikartojančias regėjimo užduotis. Dalyviams dvejoms sekundėms ekrane buvo rodomas stacionarus pilkas blokas, šį pratimą pakartojant daugiau nei šimtą kartų. Kiekvieno bandymo metu jiems buvo liepta įsivaizduoti įstrižas linijas virš bloko. Kartais šios linijos iš tiesų buvo matomos, kitais atvejais jos egzistavo tik dalyvių vaizduotėje.
Po kiekvieno rodymo savanoriai įvertindavo, kaip aiškiai arba ryškiai matė linijas – skalėje nuo vieno iki keturių. Taip pat jie turėjo nurodyti, ar linijos atrodė tikros, ar įsivaizduotos.
Pagrindiniai atradimai: svarbiausios smegenų sritys
fMRT duomenų analizė išryškino dvi svarbias smegenų sritis:
- Fuziforminis vingis (gyrus fusiformis): Ši sritis tapo aktyvesnė kaskart, kai dalyviai matė ryškesnius regos vaizdus, nepriklausomai nuo to, ar linijos buvo tikros, ar įsivaizduotos. Tai reiškia, kad fuziforminis vingis reaguoja į regimųjų pojūčių aiškumą, o ne tik į išorinius dirgiklius.
- Priekinė insulinė žievė (anterior insula): Kai fuziforminio vingio aktyvumas pasiekdavo tam tikrą slenkstį, suaktyvėdavo priekinė insula. Ši aktyvacija stipriai siejosi su dalyvių įsitikinimu, kad matomas vaizdas yra realus. Pasak dr. Dijkstros, priekinė insula veikia tarsi informacijos vartininkė – ji apdoroja ir interpretuoja signalus iš fuziforminio vingio, padėdama smegenims priimti sprendimą: „tai tikra“ arba „tai ne tikra“.
Dijkstra paaiškina: „Nors ankstesniuose tyrimuose matėme, kad fuziforminis vingis aktyvus tiek suvokiant, tiek įsivaizduojant vaizdus, mūsų rezultatai rodo, jog ši sritis seka regimųjų įspūdžių ryškumą. O priekinė insula, savo ruožtu, žymi patirtį kaip realią, kai šis ryškumas pasiekia tam tikrą intensyvumą.“
Terapinis potencialas ir tolimesni tyrimai
Nors tikėtina, jog šios dvi sritys – ne vienintelės, dalyvaujančios atskiriant tikrovę nuo vaizduotės, jų sąveika suteikia naujų supratimo perspektyvų apie regos haliucinacijų priežastis. Tyrėjai mano, kad žmonėms, patiriantiems haliucinacijas, pavyzdžiui, sergantiems Parkinsono liga ar šizofrenija, fuziforminis vingis gali būti pernelyg aktyvus įsivaizduojant, arba priekinė insula neveikia pakankamai efektyviai filtruodama vidinius signalus.
Neurologas Adam Zeman iš Ekseterio universiteto komentavo: „Šis tyrimas suteikia reikšmingų klinikinių įžvalgų. Tačiau svarbu atskirti pačios smegenų greitą sprendimą apie trumpalaikį pojūtį ir ilgalaikę, realybe laikomą haliucinaciją.“
Atsižvelgdama į šias subtilybes, Dijkstros komanda šiuo metu tiria Parkinsono liga sergančių pacientų smegenų veiklą, ieškodama ryšių tarp sveikos smegenų veiklos ir ilgalaikių haliucinacijų, kurioms būdingi neurologiniai sutrikimai.
Išvados
Šis tyrimas iš esmės praplečia žinias apie tai, kaip žmogaus smegenys atskiria realią patirtį nuo įsivaizduotos, išskirdamas fuziforminio vingio ir priekinės insulos jungtį kaip pagrindinį šio proceso kelią. Geriau supratus šį mechanizmą, bus įmanoma kurti naujas strategijas regos haliucinacijų gydymui sergant psichikos ir neurologinėmis ligomis. Toliau analizuojant smegenų „realybės filtro“ veikimą, supratimas apie ribą tarp suvokimo ir vaizduotės tampa aiškesnis, o perspektyvos apima ne tik klinikinę terapiją, bet ir pažangą dirbtinio intelekto srityje.
Kommentare