4 Minuten
Įvadas: Peržiūrint gyvūnų intelektą pro galvakojų prizmę
Naujausi moksliniai tyrimai meta iššūkį ilgai vyravusiems įsitikinimams apie gyvūnų kognityvinių gebėjimų ribas, ypač tarp bestuburių. Pasirodžius 2021 m. publikuotam proveržio tyrimui, įrodyta, kad sepijos – galvakojų šeimos atstovės, išsiskiriančios išskirtinėmis maskavimosi savybėmis – geba įveikti kognityvinį testą, iš pradžių skirtą žmogaus vaikams. Šie rezultatai pabrėžia nepaprastą galvakojų intelektą ir skatina permąstyti, kaip vertiname nemamalių rūšių problemų sprendimo sugebėjimus.
Zefyro testas: savikontrolės ir ilgalaikio planavimo etalonas
Zefyro testas, pradėtas Stanfordo universitete, jau ilgą laiką laikomas klasika vertinant savikontrolę ir ateities planavimą ankstyvoje vaikystės raidoje. Per eksperimentą vaikui pasiūloma paprasta pasirinkimo galimybė: suvalgyti vieną zefyrą dabar arba laukti penkiolika minučių ir gauti antrą papildomą atlygį už kantrybę. Gebėjimas atidėti pasitenkinimą siejamas su pažangiais kognityviniais gebėjimais, tokiais kaip vykdomoji funkcija, impulsyvumo valdymas ir ilgalaikis planavimas.
Šio testo paprastumas leidžia mokslininkams jį pritaikyti skirtingoms gyvūnų rūšims, keičiant zefyrus į kitus patrauklius atlygius bei mokant gyvūnus, kad laukiant galima gauti geresnį pasirinkimą.
Kognityvinių eksperimentų pritaikymas sepijoms
Sepijos (Sepia officinalis), kaip ir daugelis galvakojų, gyvena aplinkoje, kurioje išlikimas priklauso nuo gebėjimo greitai prisitaikyti, konkuruoti dėl išteklių ir išvengti plėšrūnų. Ankstesni tyrimai parodė, kad kai kurie žinduoliai, pavyzdžiui, primatai ar šunys (nors ir ne visuomet nuosekliai), taip pat ypač protingi paukščiai, tokie kaip krankliai ar papūgos, sėkmingai išmoksta atidėti pasitenkinimą. Tačiau bestuburiai, įskaitant ir galvakojus, iki šiol buvo mažai tyrinėti.
Elgsenos ekologės dr. Alexandra Schnell vadovaujama komanda iš Kembridžo universiteto nusprendė keisti šį požiūrį. Buvo sukurtas specializuotas eksperimentas šešioms paprastoms sepijoms, siekiant ištirti galvakojų savikontrolės ir pažinimo ribas.
Eksperimentas: kantrybės tikrinimas po vandeniu
Mokslininkai pritaikė zefyro testą, kiekvieną sepiją įkeldami į akvariumą su dviem permatomomis talpomis. Vienoje jų buvo mažiau patrauklus užkandis (žalia krevetė), kitoje – kur kas mėgstamesnė gyva jūrinė krevetė. Kiekvienos talpos durelės buvo pažymėtos simboliais: apskritimas reiškė galimybę gauti užkandį akimirksniu, trikampis žymėjo laiko trukmę (nuo 10 iki 130 sekundžių), o kvadratas – kontrolinę situaciją, kai užkandžio gauti neįmanoma.
Pagrindinėje eksperimentinėje situacijoje sepija galėjo iškart pasiimti mažiau mėgstamą užkandį, tačiau norėdama pasiekti patrauklesnį, turėjo palaukti, kol atsivers durys. Jei sepija pasirinkdavo pirmąjį užkandį, iš antrosios talpos patrauklesnis grobis būdavo pašalinamas, taip užtikrinant realų pasirinkimo ar praradimo principą. Kontrolinėje situacijoje gyvosios krevetės gauti nebuvo jokios galimybės, todėl laukimas nieko nedavė.
Rezultatai: sepijų kognityviniai gebėjimai prilygsta stuburiniams
Stebėtina, bet visos sepijos gebėjo laukti iki dviejų minučių, kad gautų pageidaujamą atlygį – tokio lygio savikontrolė prilygsta didžiųjų smegenų stuburiniams, tarp jų šimpanzėms ir krankliams. Dr. Schnell pažymi: „Šiame tyrime visos sepijos išmoko laukti geresnio atlygio ir toleruodavo 50–130 sekundžių delsą, kas atitinka didžiųjų stuburinių, tokių kaip šimpanzės, krankliai ar papūgos, lygį.“
Kai kontrolinėje grupėje sepijos negalėjo pasiekti krevetės, nebuvo ir kantrybės ženklų – tai rodo, jog jų elgesys buvo tikslingas, o ne atsitiktinis.
Sepijų intelekto šaknų paieškos
Tai kelia klausimą – kodėl bestuburiai, turintys visiškai kitokią evoliucijos istoriją nei žinduoliai, išvystė tokį sudėtingą gebėjimą?
Kitų gyvūnų tarpe kantrybė dažnai siejama su sudėtingu socialiniu elgesiu, įrankių naudojimu ar maisto kaupimu. Pavyzdžiui, krankliai kaupia maistą ateičiai, o primatai užsiima sudėtingomis socialinėmis sąveikomis. Sepijos, priešingai, dažniausiai gyvena vienos, nenaudoja įrankių ir neturi paukščiams ar žinduoliams būdingo socialinio sudėtingumo.
Tyrėjų nuomone, toks pažinimo gebėjimas galėjo išsivystyti kaip prisitaikymas prie specifinės ekologinės nišos. Dr. Schnell paaiškina: „Didžiąją laiko dalį sepijos praleidžia maskuodamosi, sėdėdamos ir laukdamos, o maisto ieško labai trumpai. Kai ieško maisto, yra pažeidžiamos visiems vandenyno plėšrūnams. Spėjame, kad kantrybė išsivystė kaip šio gyvenimo būdo priedas, kad sepijos galėtų optimizuoti maisto pasirinkimą, laukdamos geresnės grobio galimybės.“
Mokymasis, lankstumas ir individualūs skirtumai
Be savikontrolės, tyrėjai taip pat vertino, kaip sepijos mokosi bei prisitaiko prie pokyčių. Joms buvo pateiktos vizualinės užuominos – pilkas ir baltas kvadratas – susietos su maisto atlygiais. Po to, kai sepija išmoko pradinę asociaciją, užuominos buvo sukeistos, tad gyvūnas turėjo greitai prisitaikyti prie naujos taisyklės.
Ypač pastebėtina, kad greičiausiai prie naujų sąlygų prisitaikiusios sepijos buvo tos pačios, kurios gebėjo ilgiausiai laukti geriausio atlygio. Tai rodo galimą ryšį tarp savikontrolės ir mokymosi, ir pabrėžia, kad sepijų intelektas pažangus bei funkcionaliai lankstus.
Plačios reikšmės ir bestuburių pažinimo ribos
Šių sudėtingų pažinimo gebėjimų atradimas galvakojuose iš esmės praplečia mūsų supratimą apie gyvūnų intelektą. Nors sepijos neturi stuburiniams būdingos smegenų struktūros, jos demonstruoja gebėjimus, anksčiau laikytus būdingais tik didelėmis ir sudėtingomis smegenimis pasižymintiems gyvūnams.
Naujausi tyrimai netgi atskleidė, kad sepijos turi „epizodinę“ atmintį – gebėjimą prisiminti įvykius ir detales, panašiai kaip žmonės, o 2024 m. buvo nustatyta, kad jos gali susiformuoti „melagingus prisiminimus“. Tokie rezultatai meta iššūkį tradicinei bestuburių pažinimo sampratai ir kelia klausimų apie intelekto evoliuciją visoje gyvūnų karalystėje. Šiuo metu tyrėjai aiškinasi, ar sepijos sugeba planuoti ateitį – tai gebėjimas, būdingas žmonėms ir paukščiams.
Išvada
Kruopščiai sukurti eksperimentai atskleidė, kad sepijos turi stebinančio pažinimo sudėtingumo, kuris tam tikrais atvejais prilygsta žinduoliams ir paukščiams. Gebėjimai atidėti pasitenkinimą, mokytis iš aplinkos užuominų ir greitai prisitaikyti keičia mūsų supratimą apie galvakojų intelektą ir verčia iš naujo įvertinti, kaip evoliucionuoja protas skirtingose rūšyse. Tęsiantis tyrimams, galvakojų paslaptingas protas liudija, kad intelektas gamtoje gali atsiskleisti pačiais netikėčiausiais pavidalais.
Kommentare