3 Minuten
Senovės mįslės atskleidimas: bronzinio indo turinio paslaptis
Praėjus dešimtmečiams po pirminio radinio, mokslininkai galutinai nustatė, kad 2500 metų senumo šventykloje, netoli Pompėjos (Italija), bronziniame inde rastos paslaptingos oranžinės liekanos yra medaus likučiai. Šis reikšmingas atradimas suteikia naujų žinių apie senovės graikų religines apeigas, organinių medžiagų išsaugojimo procesus ir padeda geriau suprasti mūsų ankstyvųjų Viduržemio jūros civilizacijų šventinius papročius.
Mokslinis kontekstas ir analizės metodai
Pirmą kartą šis indas rastas 1954 metais graikų šventykloje Paestume, pietų Italijoje. Ilgą laiką indo viduje esanti paslaptinga medžiaga išliko neištirta, kadangi ankstesni cheminiai tyrimai negalėjo nustatyti organinių jos sudedamųjų dalių dėl daugybės metų ir aplinkos poveikio.
Oksfordo universiteto archeologės Lucianos da Costa Carvalho vadovaujama tyrėjų grupė šią mįslę išsprendė taikydama pažangius analitinius metodus – dujų chromatografiją ir masių spektrometriją. Šie modernūs tyrimo įrankiai padėjo identifikuoti cheminius žymenis, tarp jų ir raštus, būdingus šiuolaikiniam medui bei bičių vašku.
Senovinių archeologinių medžiagų irimo bei išlikimo ypatumai
Paaiškėjo, jog ši medžiaga buvo gerokai rūgštesnė nei šiuolaikinis medus – tai atitinka ilgalaikio laikymo ir cheminių pokyčių poveikį. Per amžius meduje esantys cukrūs virtę furanų grupės junginiais. Ankstesni testai buvo aptikę bičių vašką, tačiau naujausi tyrimai atskleidė, kad liekanų sudėtis būdinga būtent medui ir jo skilimo produktams, o ne tik vaškui.
Ypač vertinga, jog šiuolaikinė analizė aptiko ir heksozę – paprastą cukrų, bei degeneruotus sacharidus, kurie patvirtina medaus buvimą. Šie angliavandenių pėdsakai išliko indo sieneles dengiančios vario korozijos dėka.
Archeologinė reikšmė ir kultūrinės įžvalgos
Šventykla, dedikuota nežinomam dievybei, buvo papuošta bronziniais indais, sudėtais aplink tuščią geležinę lovą, be to, rasta šešios hydrijos (vandens indai) ir dvi amforos (laikymo indai). Pasak L. da Costa Carvalho ir kolegų, tuščia lova ir uždaras šventyklos pobūdis simbolizavo dievybės buvimą. Medaus auka – senovės „dovana dievams“ – byloja apie dvejopą medaus reikšmę graikų kultūroje: kaip delikateso ir nemirtingumo simbolio, kuris, anot legendos, buvęs ir Dzeuso mitybos dalis.
Klasikiniais laikais medus buvo itin vertinamas – nuo natūralaus saldiklio ir vaistų bei kosmetikos ingrediento iki svarbaus religinėse apeigose. Šis atradimas ne tik patvirtina senovinius papročius, bet ir rodo, kad organinės liekanos – tai sudėtingos cheminės ekosistemos.
Kaip pabrėžia da Costa Carvalho, „senoviniai likučiai – tai ne tik valgymo ar aukų dievams pėdsakai, bet ir sudėtingos cheminės ekosistemos, kurių tyrimas padeda atskleisti, kaip šios medžiagos keitėsi bėgant laikui ir atveria kelią ateities tyrimams apie mikroorganizmų veiklą senovėje.“
Išvada
2500 metų senumo medaus identifikavimas Paestumo šventykloje yra naujas etapas archeologijos tyrimuose, atskleidžiantis išradingus senovės graikų religinių aukų ir organinių medžiagų išsaugojimo būdus. Išsamūs šiuolaikinės analitinės chemijos tyrimai ir tiksli archeologinė analizė praturtina mūsų supratimą apie senovės kultūros, ritualų ir mokslo sandūrą bei skatina tolesnius tyrimus apie organinių medžiagų mikropasaulį istoriniuose induose.
Quelle: pubs.acs
Kommentare