3 Minuten
Iššūkis tradiciniam prakaito susidarymo supratimui
Šimtmečius populiarioji kultūra ir mokslinė literatūra vaizdavo žmonių prakaitavimą kaip atskirus prakaito lašelius, pasirodančius iš odos porų. Tačiau nauja Arizonos valstijos universiteto mokslininkų atlikta studija iš esmės keičia šį nusistovėjusį požiūrį, atskleisdama, kad žmogaus prakaitavimas yra kur kas sudėtingesnis procesas.
Mokslinis metodas: prakaito tyrimas mikromastyje
Inovatyvūs vaizdinimo metodai ir prakaito dinamika
Mokslininkų komandai, vadovaujamai dr. Cibin Jose (mechanikos inžinerijos specialistės), pavyko panaudoti pažangią infraraudonųjų spindulių termografiją. Ši vaizdinimo technologija leidžia itin tiksliai stebėti temperatūros pokyčius net atskirose prakaito porose ir smulkiai analizuoti prakaitavimo procesą. Šis metodas užpildė spragą tarp įprastų, makromastelio stebėjimų ir iki šiol menkai nagrinėtos mikromastelio prakaito cirkuliacijos.
Eksperimento metu šeši sveiki suaugę dalyviai gulėjo kontroliuojamomis temperatūros sąlygomis, apgaubti elektrinėmis antklodėmis. Tokia aplinka švelniai kaitino kūną ir suaktyvino prakaitavimą, ypač kaktos srityje, leidžiant atidžiai registruoti ir prakaito išsiskyrimą, ir drėgmės išgaravimą.
Pagrindiniai atradimai: prakaitas – plėvelė, o ne lašeliai
Prakaito plėvelės formavimasis ir pasiskirstymas
Priešingai nusistovėjusiai nuomonei apie atskirus lašelius, tyrimo rezultatai parodė, kad prakaitas pirmiausia atsiranda kaip plokščios ir seklos balutės, o kai poros prisipildo, susiformuoja beveik nematoma plona plėvelė, apimanti didesnį odos plotą. Ši prakaito plėvelė yra ypač plona – mažiau nei 0,1 milimetro storio, tačiau dengia daugiau paviršiaus nei anksčiau manyta. Tik sukaupus reikiamą tūrį ir dėl gravitacijos poveikio, ši plėvelė virsta matomais lašeliais, tačiau tai nėra pagrindinis prakaitavimo būdas.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad mikroskopiniai odos plaukeliai turi reikšmės spartesniam plonos prakaito plėvelės garavimui. Po kiekvieno prakaitavimo ciklo ant odos lieka druskų likučių, o būtent šie likučiai kitų šilumos bangų metu padeda prakaitui greičiau plisti ir stiprina plėvelės formavimąsi.
Mokslinės, medicininės ir technologinės pasekmės
Išsamus prakaito analizės poveikis įvairioms sritims
Šis atradimas gali reikšmingai paveikti daugelį sričių: nuo tikslesnių klinikinių diagnostikų (skysčių balanso, elektrolitų stebėjimo) iki kvėpuojančių ir drėgmę sugeriančių audinių kūrimo ar biometrinių jutiklių jautrumo didinimo. Arizonos universiteto mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai atveria kelią tolesniems tyrimams, kaip prakaito dinamika keičiasi skirtingose kūno vietose, fizinio krūvio metu ar senstant organizmui.
„Šis išsamus tyrimas ženkliai gilina žinias apie mikromastelio žmogaus prakaitavimo procesus, kas gali pagerinti klinikinių diagnostikų, audinių inžinerijos ir dėvimų jutiklių kūrimą“, – teigia tyrimo autoriai.
Išvada
Tradicinis prakaito lašelių vaizdinys užleidžia vietą moksliškai pagrįstam požiūriui: žmogaus prakaitas didžiąja dalimi susidaro kaip nenutrūkstama, itin plona plėvelė. Šis atradimas leidžia ne tik geriau suprasti kūno termoreguliacijos mechanizmus, bet ir kuria prielaidas inovacijoms medicinoje, medžiagotyroje bei dėvimų technologijų srityje. Tolimesni tyrimai šioje srityje gali visiškai pakeisti mūsų požiūrį į prakaito stebėjimą, matavimą ir valdymą.
Quelle: royalsocietypublishing
Kommentare