4 Minuten
Narcisizmas: Išsamiau nei Stereotipai
Pastaraisiais metais narcisizmo sąvoka tapo itin populiari socialiniuose tinkluose ir kasdienėse diskusijose. Žodis „narcizas“ dažnai vartojamas apibūdinti sudėtingiems kolegoms, buvusiems partneriams ar net šeimos nariams. Tačiau toks vartojimas dažnai supaprastina šį sudėtingą asmenybės bruožą. Psichologijos tyrimai patvirtina, kad narcisizmas – tai reali ir daugiasluoksnė psichologinė savybė, turinti didelės įtakos tarpasmeniniams santykiams bei psichikos sveikatai.
Vienoje skalės pusėje atsiduria Narcistinio asmenybės sutrikimo diagnozė – reta, tačiau pripažinta psichikos sutrikimų forma. Visgi narcisizmas apima visą rinkinį asmenybės bruožų, kurie, skirtingu intensyvumu, pastebimi daugelio žmonių elgesyje. Kas lemia narcisizmo atsiradimą, ypač žalingesnes jo formas, išlieka svarbus asmenybės psichologijos klausimas.
Dvi Narcisizmo Pusės: Didybės ir Pažeidžiamas Tipai
Narcisistinių Bruožų Mokslas
Narcisizmas skiriamas į dvi pagrindines rūšis: didybės (grandiozinį) ir pažeidžiamą narcisizmą. Didybės narcisizmą lydi akivaizdus savęs sureikšminimas, veržlumas, socialinis dominavimas bei agresyvumas. Tokie asmenys atrodo savimi pasitikintys, siekia aplinkinių dėmesio ir pripažinimo, nors iš tikrųjų gali slėpti vidinius emocinius sunkumus.
Priešingai, pažeidžiamas narcisizmas reiškiasi kaip užsidarymas, padidėjęs jautrumas kritikai, socialinis vengimas ir nepasitikėjimas savimi. Šį tipą apibūdina gynybinės reakcijos ir trapi savivertė, neretai paslepiama po paviršiumi demonstruojamu pranašumu. Abu narcisizmo tipai dalijasi bendrais antisocialiais bruožais – nuolatinio išskirtinumo jausmu, manipuliacijomis bei empatijos stoka. Visa tai trukdo kurti sveikus ir tvarius tarpasmeninius santykius.
Naujausi tyrimai parodė, kad pažeidžiamas narcisizmas ypač glaudžiai susijęs su toksiniais santykių modeliais – manipuliavimo taktikomis kaip „meilės bombardavimas“, staigus emocinis pasitraukimas („ghosting“) ar nenuoseklus bendravimas („breadcrumbing“). Tokie žmonės neretai jaučia mažesnį pasitenkinimą santykiais, labiau linkę pateisinti neištikimybę ar net imtis smurtinio elgesio intymiose partnerystėse.
Prisirišimo Stiliaus Įtaka Formuojant Asmenybę
Prisirišimo Teorija: Santykių Mokslų Pamatas
Siekiant suprasti narcisistinių bruožų vystymąsi, vis daugiau dėmesio skiriama prisirišimo teorijai, paremtai raidos psichologijos principais. Pasak šios teorijos, ankstyvieji santykiai su globėjais nulemia mūsų pagrindinius įsitikinimus apie save ir kitus. Tokie „prisirišimo stiliai“ vėliau veikia, kaip mes užmezgame ir palaikome suaugusiųjų ryšius.
Saugus prisirišimas formuojasi, kai vaikui nuosekliai teikiamas saugumas, meilė ir paramą – tai padeda vystytis savivertei ir pasitikėjimui kitais. O nesaugus prisirišimas susiformuoja tuo atveju, kai vaikystėje patiriama atstūmimo, nenuspėjamumo ar traumos. Pagrindiniai trys nesaugaus suaugusiųjų prisirišimo tipai yra šie:
- Priklausomas prisirišimas: Žemas pasitikėjimas savimi bei aukšta kitų reikšmė, pasireiškianti nerimu artimuose santykiuose ir nuolatiniu užtikrinimo poreikiu.
- Atstumiantis prisirišimas: Išoriškai pasitikintys savimi, bet nepasitikintys kitais, vengiantys emocinio artumo ir pirmenybę teikiantys nepriklausomybei.
- Baimingas prisirišimas: Neigiamai vertinami tiek save, tiek kitus, todėl būdinga nuolatinė prieštara – norima artumo, bet kartu bijoma ir vengiama intymumo.
Meta-analizės Atskleidžia Naujas Įžvalgas: Prisirišimas ir Pažeidžiamas Narcisizmas
Išsami meta-analizė, kuri apėmė 33 tyrimus ir daugiau nei 10 000 dalyvių duomenis, siekė atskleisti ryšį tarp suaugusiųjų prisirišimo stilių ir narcisizmo. Rezultatai parodė aiškią sąsają tarp nesaugaus prisirišimo – susiformavusio ankstyvoje vaikystėje – ir narcisistinių bruožų.
Ypač pastebėtas įdomus skirtumas tarp narcisizmo tipų: pažeidžiamas narcisizmas glaudžiausiai susijęs su priklausomu ir baimingu prisirišimo stiliais. Tai leidžia daryti prielaidą, kad žmonės su tokiais prisirišimo modeliais yra labiau pažeidžiami išsiugdyti pažeidžiamo narcisizmo bruožų. Tuo tarpu didybės narcisizmas nesusijęs su nesaugaus prisirišimo stiliumi.
Pažymėtina, kad šie rezultatai pagrindžia koreliaciją, tačiau neleidžia daryti išvadų apie priežastinį ryšį – ilgalaikiai tyrimai būtini nustatyti, ar tikrai nesaugus prisirišimas lemia narcisizmo vystymąsi.
Prevencijos, Gydymo ir Tyrimų Perspektyvos
Nors ne kiekvienas asmuo su nesaugiu prisirišimu tampa narcisistiškas, įrodymai rodo, jog nenuosekli, neatsižvelgianti ar smurtinė ankstyvoji aplinka gali paskatinti pažeidžiamą narcisizmą kaip psichologinę apsaugą. Šių rizikos veiksnių atpažinimas leidžia efektyviau taikyti prevencijos ir intervencijų strategijas.
Šiuolaikiniai gydymo būdai, tokie kaip schemų terapija ar emociškai orientuota terapija, siūlo pažangių intervencijų žmonėms, norintiems įveikti nesaugaus prisirišimo padarinius. Šios psichikos sveikatos intervencijos padeda gyti nuo ankstyvų emocinių žaizdų, keisti nesveikus santykių modelius ir ugdo atsparumą – tai itin svarbu asmenims su pažeidžiamo narcisizmo požymiais.
Platesniu mastu, svarbu užtikrinti laiku prieinamą psichologinę pagalbą šeimoms. Ankstyva pagalba leidžia vaikams geriau įveikti traumas ir užkerta kelią prisirišimo problemų perdavimui iš kartos į kartą. Sveikatos politika, suteikianti tėvams bei globėjams žinių, kaip stiprinti saugų prisirišimą, ypatingai svarbi visuomenėms, susiduriančioms su dideliu vaikų prievartos ar nepriežiūros paplitimu.
Išvados
Psichologiniai tyrimai vis aiškiau atskleidžia, kaip ankstyvi prisirišimo patyrimai formuoja asmenybę ir elgesį suaugus. Nauji duomenys apie nesaugaus prisirišimo ir pažeidžiamo narcisizmo ryšį išskiria ankstyvos intervencijos, tėvų paramos bei psichikos sveikatos priežiūros svarbą. Galiausiai, geresnis šių ryšių supratimas suteikia vilčių, kad su tinkamomis priemonėmis ir sąmoningumu galima sumažinti ilgalaikį ankstyvų neigiamų patirčių poveikį psichikos sveikatai ir santykiams, taip kuriant sveikesnes asmenybes ir visuomenes.
Kommentare