3 Minuten
Mokslinis pagrindimas: Ryšys tarp fizinio aktyvumo ir storosios žarnos vėžio išeičių
Storosios žarnos vėžys yra vienas dažniausių ir pavojingiausių onkologinių susirgimų pasaulyje. Nepaisant chirurginio gydymo ir chemoterapijos, ligos atkryčio ir mirtingumo rodikliai išlieka aukšti. Naujausi tyrimai vis dažniau nagrinėja nevaistinius metodus, galinčius pagerinti pacientų išgyvenamumą, iš kurių fizinis aktyvumas išsiskiria kaip lengvai keičiamas veiksnys. Tarptautinis tyrimas, kuriam vadovavo Karalienės universiteto (Kanada) mokslininkai, pirmą kartą aiškiai įrodė, kad struktūruotos mankštos programos žymiai pagerina išgyvenamumą ir sumažina atkryčio riziką tarp storosios žarnos vėžio išgyvenusiųjų.
Tyrimo apžvalga: pasaulinis ilgalaikis tyrimas
Tyrime dalyvavo beveik 900 pacientų iš šešių šalių, visi jie sirgo 2 ar 3 stadijos storosios žarnos vėžiu. Šiai grupei būdingas maždaug 35 % penkerių metų atkryčio dažnis po įprastinio gydymo. Dalyvių amžiaus vidurkis – 61 metai. Pacientai buvo stebimi apie aštuonerius metus nuo gydymo pradžios. Pabaigus operaciją ir chemoterapiją, pusė tiriamųjų pradėjo dalyvauti prižiūrimoje fizinio aktyvumo programoje, kurios tikslas – palaipsniui didinti fizinį aktyvumą, nepriklausomai nuo esamos fizinės formos.
Mankštos protokolas ir MET matavimas
Intervencijos grupės nariai kas savaitę siekė pasiekti 10 MET–valandų fizinio aktyvumo. MET (metabolinės ekvivalentinės užduotys) matuoja energijos, sunaudojamos fizinės veiklos metu, sąnaudas; pavyzdžiui, valanda spartaus ėjimo prilygsta maždaug 4 MET–valandoms. Per pirmuosius šešis mėnesius dalyviai palaipsniui didino aktyvumą iki numatyto tikslo. Pirmaisiais metais jie kas dvi savaites konsultavosi su specializuotu fizinio aktyvumo treneriu, o vėliau per dvejus metus persiorientavo į mėnesinius susitikimus ir individualizuotas rekomendacijas.
Pagrindiniai rezultatai: fizinis aktyvumas žymiai pagerina išgyvenamumą
Po aštuonerių metų stebėjimo, 90 % mankštos dalyvių neturėjo vėžio atkryčio arba naujų navikų, palyginti su 83 % kontrolinėje – nesimankštinusioje – grupėje. Tiriamųjų, dalyvavusių aktyvumo programoje, mirė 41, o kontrolinėje grupėje – 66. Tai reiškia net 28 % mažesnę bendrą atkryčio, naujo vėžio ar mirties riziką tarp reguliariai sportuojančių dalyvių. Įdomu tai, kad didesnis fizinis aktyvumas suteikė papildomą apsaugą ir nuo kitų rūšių onkologinių susirgimų, įskaitant krūties bei papildomas storosios žarnos vėžio formas.
Ekspertų įžvalgos
Kaip teigia dr. Julie Gralow, Amerikos klinikinės onkologijos draugijos (ASCO) vyriausioji medicinos pareigūnė, „Kai kurie vaistiniai preparatai duoda panašią ar net mažesnę naudą, palyginti su šios struktūruotos mankštos programos rezultatais.“ Tyrimas pabrėžia didelę gyvenimo būdo pokyčių svarbą ilgalaikėje onkologinių ligų kontrolėje ir gydyme.
Reikšmė ir ateities kryptys
Tyrimo rezultatai rodo, jog individualizuotos fizinio aktyvumo programos galėtų tapti neatskiriama storosios žarnos vėžiu sergančiųjų po gydymo priežiūros dalimi, kad pagerėtų ilgalaikiai sveikatos rodikliai. Taip pat išryškėja poreikis giliau tirti, kaip sportas veikia vėžio biologiją ir ar panaši nauda gali būti pasiekta kitų tipų navikų ir gydymo kontekste. Be to, individualios trenerio konsultacijos dar kartą sustiprina pagalbos sistemos svarbą ilgalaikio elgsenos pokyčio užtikrinimui po vėžio gydymo.
Išvada
Šis reikšmingas tyrimas įrodo, kad reguliari, trenerio prižiūrima fizinė veikla po storosios žarnos vėžio gydymo labai sumažina atkryčio ir mirtingumo riziką – dažnai net stipriau nei kai kurie vaistai. Įtraukus mankštą į po-vėžinio gydymo priežiūros planą, pacientai įgalinami aktyviai dalyvauti savo ilgalaikės prognozės ir gyvenimo kokybės gerinime.
Quelle: smarti
Kommentare