Pasaulinis maisto savarankiškumas: nacionalinės nepriklausomybės analizė

Pasaulinis maisto savarankiškumas: nacionalinės nepriklausomybės analizė

Šiuolaikiniame, vis labiau tarpusavyje susijusiame pasaulyje, kur tiekimo grandines veikia geopolitiniai pokyčiai, maisto savarankiškumo svarba nuolat auga. Reikšmingas tyrimas, kurį atliko Getingeno ir Edinburgo universitetų mokslininkai, siekė atsakyti į esminį klausimą: kurios valstybės sugebėtų savarankiškai išmaitinti savo gyventojus, jei nutrūktų bet kokia tarptautinė maisto prekyba?

Išsamioje analizėje buvo lyginami 186 šalių maisto gamybos duomenys pagal septynias pagrindines maisto produktų grupes: grūdus, daržoves, vaisius, pieno produktus, mėsą, žuvį ir aliejus. Gauti rezultatai atskleidžia itin trapią pasaulio maisto tiekimo ir saugumo padėtį.

Gajana – vienintelė visiškai maisto savarankiška šalis

Tyrimas nustatė, kad Gajana yra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri visose septyniose maisto produktų kategorijose pasiekia visišką maisto savarankiškumą. Tai reiškia, kad žlugus globaliai maisto prekybai, Gajana sugebėtų užtikrinti visavertę mitybą savo gyventojams išskirtinai naudodama vietinius išteklius.

Išskirtinai gerą rezultatą taip pat pasiekė Kinija ir Vietnamas, užsitikrinusios savarankiškumą šešiose iš septynių produktų grupių. Vis dėlto tokie atvejai reti – tyrimas parodė, kad tik maždaug viena iš septynių šalių yra savarankiška bent penkiose pagrindinėse produktų grupėse. Daugiau nei trečdalis šalių sugeba savarankiškai užtikrinti vos dviejų ar mažiau esminių maisto grupių poreikį.

Ekonominės sąjungos ir išliekantis pažeidžiamumas

Tyrime buvo vertintos ir regioninės ekonominės sąjungos, kurios yra esminė tarptautinės maisto sistemos dalis. Pavyzdžiui, Persijos įlankos bendradarbiavimo taryba (GCC), vienijanti kelias Artimųjų Rytų šalis, savarankiškumą pasiekė tik mėsos srityje. Vakarų Afrikos ir Karibų jūros regiono ekonominės sąjungos užtikrino savarankiškumą tik dviejose kategorijose, o nė vienas regioninis blokas nesugebėjo pilnai aprūpinti savo narių daržovėmis.

Ši priklausomybė nuo tarptautinės maisto prekybos išryškina pagrindinį pažeidžiamumą. Daug šalių daugiau nei pusę reikalingo maisto importuoja iš vieno prekybos partnerio, tad staigūs pokyčiai rinkose ar tiekimo grandinių sutrikimai kelia rimtų grėsmių. Globalūs iššūkiai, tokie kaip klimato kaita ir geopolitinė įtampa, gali šią situaciją dar labiau komplikuoti.

Atsparių maisto tiekimo grandinių svarba

Ilgalaikės maisto saugos ir visuomenės sveikatos užtikrinimui būtina kurti įvairias ir tvirtas maisto tiekimo grandines. „Tarptautinė maisto prekyba bei bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbūs siekiant sveikos ir tvarios mitybos, tačiau per didelė priklausomybė nuo vienos šalies importo gali sukelti pažeidžiamumą“, – pažymi vystymosi ekonomistas Jonas Stehl iš Getingeno universiteto.

Mokslininkai pabrėžia, kad įvairių prekybinių santykių palaikymas ir protekcionistinės politikos ribojimas yra esminės priemonės rizikai mažinti. Atsparios tiekimo grandinės ne tik stiprina šalies maisto saugą, bet ir prisideda prie visuomenės sveikatos, ypač krizių metu.

Išvada

Tyrimo rezultatai parodo, kad nacionalinis maisto savarankiškumas vis dar išlieka itin retas globalizuotame pasaulyje. Visavertiškai nepriklausoma tik Gajana, o dauguma valstybių stipriai priklauso nuo prekybos, todėl yra jautrios tiekimo grandinių sukrėtimams. Siekiant užtikrinti pasaulinį maisto saugumą ir sveikatą ateityje, svarbiausia kurti įvairias ir atsparias maisto tiekimo grandines.