3 Minuten
Katės murkimo genetikos atskleidimas
Per šimtmečius švelnus naminių kačių murkimas tapo neatsiejamu kačių geros savijautos ir bendravimo simboliu, tačiau tikslių genetinių šio raminančio garso mechanizmų iki šiol nebuvo pavykę nustatyti. Naujas Kioto universiteto (Japonija) mokslininkų tyrimas gali išsamiau atskleisti, kaip šis unikalus kačių elgesys susiformavo genetiškai, ir pakeisti mūsų supratimą apie kačių biologiją bei žmogaus ir katės santykius.
Mokslinis kontekstas: kodėl katės murkia
Naminių kačių (Felis catus) ir žmonių sambūvis trunka tūkstančius metų, tačiau ekspertai ilgai diskutavo apie evoliucinę murkimo paskirtį ir biologinius veiksnius, kurie ją sukelia. Nors dauguma kačių murkia būdamos atsipalaidavusios, jos taip pat gali murkti jaučiant skausmą ar stresą. Dar neaišku, ar žemo dažnio garsai, kuriuos skleidžia didesni laukiniai katinai, pavyzdžiui, liūtai ar leopardai, iš tiesų yra murkimas. Tai pabrėžia genetinių tyrimų dėl šio ypatumo reikšmę.
Kioto universiteto tyrimas: kačių vokalizacijos genetinės ištakos
Siekdamas giliau suprasti murkimo mechanizmą, biologės Yume Okamoto vadovaujamas tyrėjų kolektyvas išanalizavo 280 naminių kačių DNR mėginius ir surinko savininkų pateiktą informaciją apie kačių elgesį. Ypač daug dėmesio buvo skirta genams, reguliuojantiems androgenų receptorius, kurie atsakingi už reakcijas į testosteroną bei lemia įvairius gyvūnų elgesio bruožus, įskaitant vokalizaciją.
Pagrindinis atradimas: androgenų receptorių geno variantai
Tyrėjai nustatė ryšį tarp murkimo dažnio ir specifinio geno varianto: katės, turinčios trumpesnę androgenų receptorių geno formą, pasak jų šeimininkų, murkdavo ženkliai dažniau. Pastebėta, kad trumpąją geno formą turintys patinai taip pat būdavo aktyvesni bendraudami su žmonėmis.
Šis atradimas leidžia daryti prielaidą, jog androgenų receptorių geno ilgis turi įtakos su testosteronu susijusiems elgesio aspektams, vienas iš jų – vokalizacija. Analizavę 11 skirtingų kačių rūšių, mokslininkai nustatė, kad ilgoji geno forma būdinga tik naminėms katėms ir neaptinkama jų artimiausiems laukiniams giminaičiams, tokiems kaip žvejinė katė (Prionailurus viverrinus) ar bengalinė katė (Prionailurus bengalensis). Tai leidžia manyti, kad šis genų pokytis atsirado naminių kačių prijaukinimo metu.
Papildomi duomenys parodė, jog grynaveislės katės dažniau turi ilgąją geno formą nei mišrūnės ar benamės katės. Mokslininkai spėja, kad kačių, užaugusių artimoje žmonių aplinkoje, išlikimas mažiau priklauso nuo vokalizacijos, todėl geno variantas, mažinantis garsų skleidimą, išlieka kontroliuojamose aplinkose. Tyrėjų nuomone, tokie rezultatai patvirtina, kad murkimas ir kiti garsai padeda katėms pritraukti dėmesį ar paramą, taip didinant jų išlikimo galimybes bendravimo su žmonėmis ir kitomis katėmis metu.
Plačios reikšmės: daugiau nei tik komfortas
Reikėtų pažymėti, kad katės murkia ne tik tuomet, kai jaučiasi laimingos. Murkimas girdimas ir traumų ar streso metu, tad kai kurie mokslininkai mano, kad jis gali turėti gydomąją funkciją ir skatinti sveikimą.
Be to, naujausi anatominiai tyrimai atrado, kad katės balso stygose yra specialios minkštos pagalvėlės, kurios generuoja tipišką 25-30 hercų dažnio murkimą net ir be aktyvaus raumenų darbo. Tai rodo, jog raminantis murkimas iš dalies kyla kaip automatinis fiziologinis procesas.
Kaip pažymi tyrimą pristačiusi Yume Okamoto, „tikimės, kad mūsų rezultatai padės dar geriau suprasti kates ir prisidės prie harmoningesnių žmonių ir kačių santykių kūrimo“.
Išvados
Genetinių variantų, susijusių su katės murkimu, nustatymas yra reikšminga pažanga kačių genetikos ir elgsenos srityje. Šis naujas supratimas apie genų įtaką kačių vokaliniam bendravimui ne tik atsako į seniai rūpimą klausimą apie gyvūnų elgesį, bet ir gali padėti gerinti žmonių ir kačių santykius, bei apšviesti žmogaus ir katės bendros raidos istoriją.
Kommentare