5 Minuten
Skaitmeninio Nerimo Augimas: Krizės Analizė
Nuo 2010 metų spartus išmaniųjų telefonų plitimas bei visapusiška socialinių tinklų prieiga sukėlė susirūpinimą tarp psichologų ir švietimo specialistų visame pasaulyje. Pasak socialinio psichologo Jonathano Haidto, bestselerio „Nerimastinga karta“ autoriaus, šios skaitmeninės technologijos yra pagrindinė priežastis, kodėl didėja psichologinių problemų tarp jaunimo – tai apima nerimą, depresiją, savęs žalojimą ir net savižudybes.
Haidto analizė remiasi pastebimai išaugusiu skubios pagalbos atvejų dėl tyčinio savęs žalojimo ir kitų psichikos problemų skaičiumi. Jis ryžtingai atmeta nuomonę, kad šios tendencijos susijusios vien su patobulėjusia diagnostika ar didesniu psichologinių temų viešinimu. Atvirkščiai, jis akcentuoja, kad pati skaitmeninio gyvenimo struktūra – nuolatiniai pranešimai, algoritmais skatinamas lyginimasis – sukuria neregėtą psichologinę grėsmę vaikams bei paaugliams.
Keturi J. Haidto siūlomi keliai į sveikesnį jaunimą
Supratęs gilėjančią krizę, Haidt siūlo keturis pagrindinius „normatyvus“, galinčius sumažinti arba apskritai sustabdyti skaitmeninio nerimo krizę. Šios rekomendacijos, išsamiai aptartos knygoje „Nerimastinga karta“, kuri išversta į 44 kalbas ir parduota daugiau nei 1,7 mln. egzempliorių, paveikė politikos formuotojus visame pasaulyje. Australija jau ėmėsi įstatymiškai drausti socialinius tinklus jaunesniems nei 16 metų paaugliams, tiesiogiai remdamasi Haidto tyrimais.
Haidto keturios pagrindinės rekomendacijos:
- Jokių išmaniųjų telefonų iki 14 metų;
- Jokios socialinių tinklų prieigos iki 16 metų;
- Mokyklos be telefonų;
- Skatinti nevaržomą, nesupervizuojamą laisvalaikį ir savarankiškumą vaikystėje.
Haidto požiūris neapsiriboja vien virtualaus pasaulio ribojimais. Jis daug dėmesio skiria vaikų galimybei atgauti savarankiškumą realiame gyvenime. Istorija rodo, kad ankstesnės kartos augo žaisdamos lauke ir susidurdamos su rizika net tuomet, kai nusikalstamumas buvo didesnis nei šiandien. Visgi visuomenės informavimo priemonių dėmesys tragedijoms ir perdėtai apsaugantis tėvystės stilius riboja vaikų galimybes mokytis ištvermės, bendradarbiavimo ir konfliktų sprendimo – būtinų ateičiai įgūdžių.
Nuo atsargumo prie perlenkimo: Tėvystė skaitmeniniame amžiuje
Haidtas mato esminį disbalansą: „Tapome pernelyg atsargūs realiame pasaulyje, tačiau pernelyg atlaidūs – internete.“ Jo teigimu, devintajame dešimtmetyje įsigalėjęs tėvų nerimas dėl lauko pavojų paskatino klaidingą įsitikinimą, kad vaikai saugesni būdami viduje su kompiuteriu. Tačiau rizikos paprasčiausiai pasikeitė. Skaitmeninis pasaulis – nereguliuojamas ir algoritmais optimizuotas priklausomybei – gali būti ne mažiau, o gal net labiau kenksmingas nei realūs pavojai.
Kultūroje tai akcentuoja ir tokie serialai kaip „Paauglystė“, kur tėvai apgailestauja: „Manėme, kad vaikas saugus savo kambaryje.“ Haidto įžvalgos kviečia permąstyti, kas šiandien yra saugumas, nepriklausomybė ir sveikata, kai ryšys su skaitmeninėmis technologijomis jau tapęs neišvengiamas.
Pokyčio įgyvendinimas: Iššūkiai ir realūs žingsniai
Nors Haidto pasiūlyti normatyvai iš pirmo žvilgsnio skamba paprastai, realiame gyvenime juos įgyvendinti sudėtinga, ypač tėvams, kurių vaikai jau stipriai susiję su internetinėmis bendruomenėmis. Atsiliepimai rodo skirtumą: jauniausių vaikų tėvai dažniausiai imasi veiksmų nedelsdami, o vyresnių vaikų tėvai baiminasi socialinės atskirties ir galimų neigiamų pasekmių dėl staigaus skaitmeninio atsiribojimo.
Pats Haidtas, turintis du paauglius, pataria: „Net jei neseniai padovanojote vaikui išmanųjį telefoną ar leidote naudotis socialiniais tinklais – vis tiek galite persvarstyti. Siūlykite paprastesnį, neblaškantį telefoną. Svarbiausia – realus ryšys su bendraamžiais, o ne neribota prieiga prie priklausomybę kuriančių platformų.“
Jis pripažįsta, kad vyresniems paaugliams pokyčiai itin sudėtingi: „Jei visas vaiko gyvenimas vyksta socialiniuose tinkluose, staigus jų atėmimas gali prilygti socialinei mirčiai. Tokiais atvejais verta palaipsniui didinti laiką be prietaisų kasdienėje rutinoje.“
Tarp praktinių rekomendacijų – draustų telefonų laikymą miegamuosiuose, rūpestį mokyklomis be telefonų ir pastangas maksimaliai riboti priklausomybę skatinančio turinio poveikį.
Mokslinės diskusijos: Sąsajos ar priežastys?
Haidto įžvalgos sukėlė didelių diskusijų mokslinėje bendruomenėje. Kritikai, tarp jų ir psichologė Candice Odgers žurnale „Nature“ (2024 m. kovas), pabrėžia, kad nuoseklūs tyrimai dažnai randa tik silpnas ir daugiau koreliacines nei priežastines sąsajas tarp skaitmeninių įrenginių naudojimo ir psichinės sveikatos problemų. Odgers sako: „Šimtai mokslininkų, įskaitant mane, ieškojo stiprių efektų, kuriuos teigia Haidtas, tačiau pastebėjo tik nenuoseklius arba menkus rezultatus.“ Daugėjantis jaunimo nerimas laike sutapo su išmaniųjų telefonų plėtra, bet tiesioginė priežastis vis dar diskutuojama.
Haidtas kategoriškai atmeta šiuos argumentus, remdamasis išsamiais ilgalaikiais ir metaanalitiniais tyrimais, rodančiais, kad kiekviena socialiniuose tinkluose praleista papildoma valanda padidina depresijos riziką 13 %. Jis taip pat dėmesį atkreipia į vidinius didžiųjų technologijų kompanijų, pavyzdžiui, TikTok, dokumentus, liudijančius, kad platformose tyčia orientuojamasi į jautriausius priklausomybei vartotojus.
Haidtas tvirtina, kad kai kuriuos kritikus paveikia jų, kaip žaidėjų ar technologijų kartos atstovų požiūris, mat jie dabartinę paniką lygina su anksčiau kilusia dėl smurtinių žaidimų. Tačiau viešoji diskusija parodo, kad atskirti tikras skaitmenines grėsmes nuo „kiekvienos kartos“ nerimo nėra paprasta ir reikalauja platesnio požiūrio.
Naujos grėsmės: Nuo socialinių tinklų iki dirbtinio intelekto
Iš pradžių „Nerimastinga karta“ turėjo atskleisti neigiamą socialinių tinklų poveikį demokratijai. Tačiau nagrinėjant duomenis, Haidtas savo dėmesį nukreipė į vaikų ir paauglių skubius poreikius. Šiandien iššūkiai plečiasi – šalia socialinių tinklų didžiulę grėsmę mato sparčiai į kasdienį gyvenimą integruojamas dirbtinis intelektas (DI).
„Visuomenė stovi priešais milžinišką technologinį lūžį, – perspėja Haidtas. – DI bus įtrauktas į vis daugiau gyvenimo sričių, o permainų tempas tik didės. Todėl veiksmų būtinybė, siekiant apsaugoti vaikus 2025-aisiais ir vėliau, tampa itin skubi. Dvi artimiausios kartos susidurs su didesniais iššūkiais nei galime numatyti. Turime jas parengti ištvermei, savarankiškumui ir gebėjimui valdyti savo dėmesį.“
Išvada
Diskusijos apie išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų vaidmenį vaikų bei paauglių raidoje kelia pamatinius klausimus apie technologijų vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Jonathano Haidto „Nerimastinga karta“ paskatino pasaulinį diskursą, kuriame tėvai, pedagogai, politikai ir technologijų milžinai privalo įvertinti skaitmeninės eros šalutinius poveikius. Net jei moksliškai priežastys dar ginčijamos, akivaizdžiai prastėjanti jaunimo psichikos sveikata verčia permąstyti skaitmenines taisykles, auklėjimo strategijas ir platesnes kultūrines normas.
Žvelgiant į ateitį, naujų, dar labiau įtraukiančių technologijų (ypač dirbtinio intelekto) atsiradimas tik didina poreikį bendruomenės mastu imtis moksliškai pagrįstų veiksmų. Prioritetą teikiant vaikų gerovei, kritinio mąstymo skatinimui ir atsparumo stiprinimui neprisijungus, galima užauginti kartą, kuri skaitmeniniame pasaulyje gebės ne tik išgyventi, bet ir klestėti.
Kommentare