3 Minuten
Ugnies kontrolė ir panaudojimas yra vieni svarbiausių lūžio taškų žmonijos priešistorėje – jie iš esmės pakeitė žmogaus evoliucijos eigą. Įsisavinę ugnį, mūsų protėviai pradėjo gaminti maistą, galėjo apšviesti pastogę naktį, apsisaugoti nuo šalčio bei tobulinti darbo įrankius. Be ugnies nebūtų buvę įmanomos tokios pažangos kaip pramonės revoliucija, ankstyvųjų vaistų gamyba ar kūrybinės raiškos atsiradimas.
Vis dėlto, tikslus ugnies naudojimo pradžios laikas ir pradiniai motyvai išlieka aktyvių mokslinių diskusijų objektu. Nors ilgą laiką buvo manoma, kad ugnis daugiausia naudota maistui gaminti, nauji moksliniai tyrimai kelia iššūkį šiai nuostatai ir pateikia sudėtingesnį mūsų protėvių išlikimo strategijų vaizdą.
Naujausi tyrimai meta iššūkį tradicinei „virimo teorijai“, kuri teigė, kad ankstyviausios ugnies panaudojimo priežastys buvo gyvūnų mėsos terminis apdorojimas. Ilgą laiką dominavusi mokslo nuomonė laikė, kad ugnies įvaldymas, ypač Homo erectus rūšyje, buvo laipsniškas procesas ir padėjo sumažinti virškinimo traktą bei padidinti smegenų apimtį. Tačiau vis daugiau naujų archeologinių duomenų rodo, kad ankstyviausių žmonių ugnies panaudojimas veikiau buvo praktinis būdas apsaugoti sumedžiotą mėsą nuo plėšrūnų, o ne tik ruošti maistą. Ankstyvomis epochomis ugnis dažniau būdavo uždegama tikslingai, saugant vertingą grobį, o ne plačiai naudojama kulinariniams tikslams.
Archeologiniai įrodymai patvirtina, kad ugnies naudojimas buvo pasirinktas ir strategiškas. Archeologas dr. Miki Ben-Dor pažymi, kad klausimas dėl ugnies pradžios tebėra vienas ginčiausių paleoantropologijoje. Nors aiškūs kasdienio ugnies naudojimo buityje įrodymai siekia apie 400 tūkst. metų, tačiau senesniuose nei milijono metų senumo radimvietėse pastovios ugnies naudojimo pėdsakų nerandama. Net ir tuose objektuose, kuriuose aptinkama ugnies žymių, virtos mėsos liekanų dažniausiai nerasta. Tai reiškia, kad ankstyvieji homininai ugnį naudojo išimtinėmis progomis, siekdami naudos iš itin vertingų išteklių, o ne kasdieniai veiklai.
Sporadiški ir išskirtiniai ugnies pėdsakai liudija apie rimtą motyvaciją jos uždegimui ir palaikymui – tai pareikalavo daug darbo ir energijos, todėl ugnis buvo naudojama tik ypatingais atvejais. Pasak Ben-Dor ir jo kolegų, didžiausias iššūkis buvo apsaugoti sumedžiotą mėsą nuo gedimo bei kovos su kitais plėšrūnais, ypač kai sumedžiojami dideli gyvūnai buvo retas ir vertingas maisto šaltinis.
Tyrimų komanda analizavo devynias paleolito laikotarpio archeologines vietas, datuojamas nuo 1,8 iki 0,8 mln. metų. Šešios jų buvo Afrikoje, viena – Ispanijoje. Tyrimas papildytas šiuolaikinių medžiotojų-rankiotojų bendruomenių stebėjimais apie maisto saugojimą ir resursų valdymą.
Šių archeologinių vietų analizė parodė gausius didelių gyvūnų, tokių kaip drambliai, begemotai ir raganosiai, likučius. Šios rūšys buvo labai svarbūs ankstyvųjų žmonių mitybos šaltiniai. Pavyzdžiui, vieno dramblio mėsos ir riebalų pakaktų maitinti 20–30 žmonių grupei keletą savaičių, tad maisto išsaugojimas buvo itin svarbus.
Aplinkoje, kur kitas didelis grobis galėjo būti sunkiai pasiekiamas, ugnies panaudojimas buvo būtinas ne tik dėl šilumos ar virimo, bet ir kaip priemonė apsaugoti maisto perteklių nuo plėšrūnų bei padėti džiovinti ar rūkyti mėsą – tai tapo viena iš pirmųjų maisto saugojimo sistemų.
Ekspertų įžvalgos patvirtina šią teoriją. Prof. Ran Barkai pabrėžia: „Mes manome, kad pagrindinė ugnies naudojimo priežastis buvo poreikis išsaugoti didelių gyvūnų skerdenas ir apsaugoti jas nuo konkurentų bei aplinkos poveikio. Maisto gaminimas galėjo vykti retkarčiais, bet tik kaip antrinis tikslas.“
Ši nauja samprata atitinka platesnį supratimą, kaip didžiųjų gyvūnų nykimas paskatino ankstyvąsias žmonių technologines ir elgesio inovacijas. Netekę lengvai prieinamo stambaus grobio, žmonės turėjo ieškoti naujų išgyvenimo strategijų, tarp jų – ir sistemingai naudoti ugnį.
Išvados rodo, kad peržiūrėta ugnies reikšmė ankstyvojoje žmonijos istorijoje papildo mūsų žinias apie priešistorinį gyvenimą. Ugnis pradėta valdyti ne vien dėl maisto gaminimo: jos pirminė funkcija buvo susijusi su mėsos išsaugojimu ir resursų apsauga nuo konkurentų. Didėjant didelių žvėrių trūkumui, ugnis tapo esmine priemone ne tik maitinantis, bet ir siekiant išgyventi. Ši besivystanti žmogaus ir ugnies sąveika puikiai atskleidžia, kaip prisitaikymas ir išradingumas buvo formuojami aplinkos iššūkių. Tolimesni archeologiniai ir tarpdisciplininiai tyrimai dar labiau gilins mūsų supratimą apie esminius žmogaus evoliucijos raidos etapus.
Kommentare