5 Minuten
Devintosios Planetos Paslaptis
Mintis, kad Saulės sistemos pakraštyje galėtų suktis masyvi, dar neatrasta planeta, ne vieną dešimtmetį žavi mokslininkus ir astronomijos entuziastus. Plačiai vadinama „Planet X“, o vėliau – „Devintąja planeta“, ši hipotetinė dangaus kūnas, manoma, yra kelis kartus didesnė už Žemę bei skrieja toli už Neptūno orbitos. Pirmą kartą idėja išpopuliarėjo XX a. pradžioje, kai astronomai bandė paaiškinti nežymius Urano orbitos nukrypimus. Tuomet kai kurie mokslininkai darė prielaidą, kad Urano judėjimą gali keisti nežinomos planetos gravitacija. Tačiau, peržiūrėjus Neptūno masę devintajame dešimtmetyje, šį konkrečią paslaptį pavyko išspręsti, tačiau viliojanti neatrastos planetos paieška nesiliovė.
Kuiperio žiedas ir Devintosios Planetos hipotezė
Šiuolaikinė Devintosios planetos hipotezė atsirado 2016 metais, kai ją iškėlė Caltech astronomai Konstantin Batygin ir Mike Brown. Jų tyrimai sutelkti į Kuiperio žiedą – tolimą, už Neptūno esantį regioną, kuriame gausu nykštukinių planetų, ledo kūnų ir asteroidų, tarp jų – Plutonas. Daugeliui Kuiperio žiedo objektų (KBO), vadinamų ir užneptūniniais objektais (TNO), būdingos ne visai taisyklingos, pailgos orbitos, kurios nesutampa su klasikiniu fizikos prognozuotu judėjimu.
Batygin ir Brown pastebėjo, kad šie tolimi objektai linkę grupuotis panašiose, netaisyklingose orbitose, kas leidžia manyti, jog įtaką jiems daro stiprus gravitacinis traukos šaltinis. Jie iškėlė hipotezę, kad už šį efektą atsakinga gali būti didelė, nematoma planeta – panašiai, kaip Žemės gravitacija veikia Mėnulio judėjimą aplink mūsų planetą.
Palyginimas su Žemės ir Mėnulio sistema
Mėnulis, jeigu ne Žemės trauka, aplink Saulę judėtų paprasta elipse. Tačiau Žemės gravitacijos poveikis sukelia Mėnulio orbitos spiralinį judėjimą. Panašų, sudėtingą elgesį astronomai mato ir TNO objektuose Kuiperio žiede – tai reiškia, kad jų judėjimą veikia ne tik Saulė. Kaip 2024 metais pastebėjo Brown, augantis astronominių stebėjimų tikslumas dar labiau sustiprino prielaidą, jog kažkas trikdo šių tolimų objektų orbitas.
Naujausi atradimai ir nuolatiniai tyrimai
Pastaraisiais metais vykstantys atradimai nuolat atnaujina diskusijas. 2018 metais astronomai aptiko galimai nykštukinę planetą, pavadintą 2017 OF201. Jos skersmuo apie 700 kilometrų (palyginimui, Žemė yra maždaug 18 kartų platesnė), o orbita itin pailga. Toks judėjimo pobūdis galėjo susiklostyti dėl nelaimingo įvykio, pavyzdžiui, susidūrimo ar susitikimo su stambia planeta, galbūt – su Devintąja planeta.
Nors įrodymų gausėja, Devintoji planeta tebėra neaptikta. Pagrindinė problema – tolimos Saulės sistemos sritys yra mažai ištyrinėtos; objektų, tokių kaip 2017 OF201, orbitos apie Saulę trunka apie 24 000 metų. Subtilūs gravitaciniai efektai gali būti nustatyti tik per kelias orbitas, o dabartinė stebėjimų trukmė per trumpa. Tuo tarpu skeptikai siūlo alternatyvias paaiškinimus: galbūt Kuiperio žiedo objektų orbitas veikia tolimas nuolaužų žiedas arba net hipotetinis senovinis juodasis pasaulis.
Svarbūs objektai: Sednoidai ir jų pasakojimas
Paveikslą dar labiau komplikuoja „sednoidų“ – tolimoje Saulės sistemos dalyje rastų užneptūninių objektų – atradimai. Jie išsiskiria dideliu atstumu nuo Saulės bei minimaliu Neptūno įtakos poveikiu. Naujiausias atrastas sednoidas, 2023 KQ14, buvo aptiktas naudojantis galingu Subaru teleskopu Havajuose. Jo kelionė apie Saulę svyruoja nuo 71 astronominio vieneto (AV) perihelyje iki net 433 AV afelyje. Palyginti, Neptūnas yra apie 30 AV nuo Saulės, o Saulės gravitacijos ribos siekia per 5 000 AV.
2023 KQ14 ir dar trijų žinomų sednoidų stebėjimo duomenys atskleidžia itin stabilias jų orbitas. Skirtingai nei 2017 OF201 atveju, jų judėjimas nuspėjamas ir tvarkingas. Tai leidžia teigti, kad jei Devintoji planeta egzistuoja, ji yra už daugiau nei 500 AV ribos – taip toli, kad net sednoidų trajektorijos lieka nepaliestos jos gravitacijos. Kiekvienas naujas atradimas kelia naujus klausimus šiai hipotezei ir tikslina potencialią Devintosios planetos vietą ar net egzistavimo galimybę.
Paieškos sunkumai ir ribojimai
Net ir šiuolaikinių technologijų laikais paslėptos planetos paieška tolimame Saulės sistemos regione išlieka sudėtinga užduotis. Tarpplanetinės zondai, nors ir lekia dideliu greičiu, kaip ir NASA „New Horizons“, aplankęs Plutoną, iki numanomos Devintosios planetos srities keliautų daugiau nei šimtmetį. Todėl astronomai daugiausia naudojasi antžeminiais observatorijomis ir kosminiais teleskopais, lėtai, bet užtikrintai fiksuodami vis daugiau silpnų ir tolimų objektų.
Didelį iššūkį kelia ribotas stebėjimų laikas ir sunkumai aptikti mažus, silpnai šviečiančius dangaus kūnus. Stebėjimams reikalingi ilgi metai nuoseklių duomenų, o išskirtinai jautriai galima stebėti tik nedidelę dangaus dalį vienu metu. Galiausiai, kai kurie tyrėjai tvirtina, kad dabartinis užneptūninių objektų sąrašas dar neleidžia tvirtai daryti išvadų, todėl alternatyvios hipotezės tebėra įmanomos.
Technologijų pažanga ir ateities perspektyvos
Nors iššūkių daug, Devintosios planetos paieška nenutrūkstamai juda pirmyn. Kasmet astronomai aptinka vis daugiau Kuiperio žiedo objektų, nes stebėjimo technika tampa jautresnė ir pažangesnė. Tokie projektai kaip Vera C. Rubin observatorija (anksčiau vadinta LSST) žada iš esmės pakeisti giliųjų dangaus sričių tyrimus, galbūt atskleisdami šimtus ar tūkstančius naujų TNO ir padėdami daugiau sužinoti apie Saulės sistemos sandarą.
Nesvarbu, ar Devintoji planeta egzistuoja, ar orbitų grupavimas tėra kitos kosminės priežasties padarinys, tyrimų progresas padeda vis geriau suprasti mažiausiai ištyrinėtą Saulės sistemos sritį. Tokie žymūs astronomai kaip Mike Brown ir toliau skatina bendruomenę nesustoti ieškojimuose – jo teigimu, 2024 metais kiekvienas naujai atrastas objektas tampa sekanti šio kosminio galvosūkio dalimi.
Išvada
Klausimas, ar Saulės sistemos pakraštyje slypi milžiniška, dar neatrasta planeta, išlieka viena didžiausių planetologijos mįslių. Devintosios planetos egzistavimo įrodymai atrodo viliojantys, bet galutinio atsakymo dar nėra. Nauji atradimai, tokie kaip sednoidų stabilios orbitos, nuolat keičia diskusijas ir kelia naujų klausimų apie mūsų kosminės aplinkos sandarą. Kol kas astronomai remiasi pažangiausiomis observatorijomis ir kantriomis dangaus apžvalgomis, kad įminti šią paslaptį. Artimiausiais metais laukiama daugiau įdomių atradimų ir galbūt, ilgainiui, bus atsakyta į klausimą – kas iš tiesų slepiasi tolimiausiuose Saulės sistemos užkaboriuose?
Quelle: theconversation
Kommentare