6 Minuten
Nauji įrodymai: trys aiškūs žalingi poveikiai, siejami su ultraprocesuotais maisto produktais
Kopenhagos universiteto atsitiktinių imčių kryžminio tipo (crossover) mitybos tyrimas nustatė, kad ultraprocesuoti maisto produktai (UPF) gali pakenkti keliems vyrų sveikatos aspektams net ir tada, kai kalorijų ir maistinių medžiagų suvartojimas yra suvienodintas. Tyrimas išskyrė tris pagrindines problemas, susijusias su dideliu UPF suvartojimu: padidėjusi kūno riebalų masė, endokrininės (hormonų) funkcijos sutrikimas ir pablogėję spermos sveikatos rodikliai. Šie rezultatai papildo augančius įrodymus, kad pramoniniu būdu pagaminti maisto produktai gali paveikti žmogaus biologiją ne tik per makroelementų ir kalorijų kiekį.
Tyrėjai savo darbą suformulavo tam, kad patikrintų konkrečią hipotezę: ar maisto pramoninis perdirbimas pats savaime — ne tik kalorijos, makroelementai ar porcijos dydis — gali daryti įtaką medžiagų apykaitai ir reprodukcinei sveikatai? Ankstesni epidemiologiniai tyrimai siejo UPF suvartojimą su nutukimu, širdies ir kraujagyslių ligomis bei kai kuriomis vėžio formomis, tačiau priežasties ir pasekmės ryšį įrodyti leidžia tik valdomi šėrimo tyrimai, tokie kaip šis.
Tyrimo dizainas ir pagrindinės išvados
Tyrimo struktūra
Tyrime dalyvavo 43 cislytis vyrai, amžiaus 20–35 metų, taikant krosoverso dizainą. Kiekvienas dalyvis laikėsi dviejų skirtingų dietų, atskirtų trijų mėnesių išplovimo (washout) laikotarpiu. Abi dietos buvo matematiškai suderintos pagal kalorijas ir maistinių medžiagų sudėtį, tačiau žymiai skyrėsi perdirbimo lygiu: vienoje 77 % paros kalorijų buvo gaunama iš ultraprocesuotų maisto produktų, o kitoje 66 % kalorijų sudarė neperdirbti arba minimaliai perdirbti maisto produktai.
Tyrėjai palygino neperdirbtas ir ultraprocesuotas dietas. (Preston et al., Cell Metab., 2025)
Pagrindiniai fiziologiniai rezultatai
Palyginti su neperdirbta dieta, dieta, kurioje gausu UPF, per intervencijos laikotarpį sukėlė matomus neigiamus pokyčius. Vidutiniškai dalyviai priaugo apie 1 kilogramą papildomos riebalų masės būdami UPF režime. Biomonitoringas taip pat aptiko padidėjusias į kraują patekusio ftalatų kilmės junginio cxMINP koncentracijas — cheminių medžiagų klasę, dažnai siejamą su plastifikatoriais, kurie gali veikti kaip endokrininiai trikdžiai.
Reprodukcinės sveikatos požiūriu ypač svarbu, kad UPF dieta buvo susijusi su mažesnėmis cirkuliuojančio testosterono ir folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) koncentracijomis — hipofizės hormono, palaikančio spermatozogenezę. Tyrimas taip pat rodė tendencijas, kad teršalų kaupimasis kraujyje ir sėkliniame skystyje skyrėsi priklausomai nuo dietos, kas atitinka mechanizmą, kuriuo maisto pakuotės ir priedai gali paveikti reprodukcines audinių funkcijas.
„Buvo šokiruojanti matyti, kiek kūno funkcijų sutriko dėl ultraprocesuotų maisto produktų, net sveikiems jauniems vyrams,“ sako molekulinės biologijos tyrėjas Romain Barrès iš Kopenhagos universiteto, vienas iš vyresniųjų tyrimo vadovų. Mitybos mokslininkė Jessica Preston, bendraautorė, priduria: „Mūsų rezultatai įrodo, kad ultraprocesuoti maisto produktai kenkia mūsų reprodukcinei ir medžiagų apykaitos sveikatai, net jei jų nevalgoma įpročiais pertekliaus. Tai reiškia, kad žalingas yra pats perdirbimo pobūdis.“
Mokslinis kontekstas ir mechanizmai
UPF apibrėžiami tiek pagal jų naujus pramoninius ingredientus (emulsikliai, dirbtinės spalvos, stabilizatoriai ir daugybė priedų, kurie dažniausiai nėra naudojami namų virtuvėse), tiek pagal intensyvias gamybos technologijas (ekstruzija, hidrogenacija, pakuotavimas). Šios savybės prailgina galiojimo terminą, didina skanumą ir prieinamumą, bet taip pat įveda junginių ir fizinių savybių, galinčių pakeisti virškinimą, žarnyno mikrobiotą, endokrininį signalavimą ir padidinti cheminio užteršimo riziką.
Galimi mechanizmai, jungiantys UPF su nustatytais žalojančiais poveikiais, apima:
- Hormonų imituojantys teršalai: ftalatai ir kiti plastifikatoriai gali išsiskirti iš pakuočių arba atsirasti iš apdirbimo įrangos ir trukdyti androgenų bei hipofizės signalams.
- Maisto matricos pokyčiai: perdirbimas keičia skaidulų struktūrą, dalelių dydį ir maistinių medžiagų išsiskyrimo kinetiką, kas gali skatinti adipogenezę ir veikti alkio bei sotumo hormonus.
- Priedų sukelta uždegiminė reakcija: tam tikri emulsikliai ir priedai gyvūnų ir in vitro modeliuose skatina žemo laipsnio uždegimą ir žarnyno barjero pokyčius, kurie gali prisidėti prie medžiagų apykaitos sutrikimų.
Nors šis žmogaus tyrimas negali visiškai atskirti visų mechanizmų, jis pateikia kontroliuotus įrodymus, kad dvi dietos, suderintos pagal kalorijas ir maistingumą, gali sukelti skirtingus medžiagų apykaitos ir reprodukcinius rezultatus, jei skiriasi perdirbimo lygis.
Pasekmės, ribotumai ir visuomenės sveikatos reikšmė
Tyrimas stiprina hipotezę, kad pramoninio perdirbimo laipsnis pats savaime yra sveikatos veiksnys, nepriklausantis nuo energijos suvartojimo. Klinikinės praktikos specialistams ir visuomenės sveikatos politikos formuotojams rezultatai rodo, jog UPF poveikis turėtų būti įtrauktas į mitybos rekomendacijas, o taip pat peržiūrėti maisto gamybos standarta ir pakuočių sprendimus, didinančius endokrininiais trikdžiais veikiančių cheminių medžiagų poveikį žmonėms.
Tačiau svarbu paminėti ribotumus: imtis buvo santykinai nedidelė (43 dalyviai), intervencijos laikotarpiai — pakankamai trumpi, o tyrimas apėmė tik jaunus vyrus. Reikalingi ilgesni tyrimai ir įvairesnės populiacijos grupės (įskaitant moteris, vyresnius asmenis ir paauglius), kad būtų įvertinta lėtinė ligų rizika ir rezultatų generalizacija. Tyrimas taip pat kelia klausimų tolimesniems tyrimams apie tarpinio lygio žymenis, tokius kaip žarnyno mikrobiomos pokyčiai, uždegimo biomarkeriai ir ilgalaikės vaisingumo priemonės.
Ekspertų komentarai
Dr. Elena Morales, reprodukcinė endokrinologė, nedalyvavusi tyrime, komentuoja: „Šis tyrimas yra vienas aiškiausių demonstravimų, kad maisto perdirbimo būdas gali turėti akivaizdžių fiziologinių pasekmių. Testosterono ir FSH — hormonų, svarbių vyrų reprodukcinei funkcijai — sumažėjimas yra ypač neraminantis, turint omenyje pasaulines tendencijas link prastesnės spermos kokybės. Klinicistai turėtų atsižvelgti į pacientų UPF suvartojimą vertindami nepaaiškinamus medžiagų apykaitos ar reprodukcinius pokyčius.“
Dr. Marco Jensen, maisto sistemų tyrėjas, priduria: „Sistemiškai žvelgiant, UPF atsirado kaip sprendimas užtikrinti prieinamumą ir platinimą. Tačiau mokslas dabar pradeda rodyti kompromisus, kurie turi įtakos visuomenės sveikatai ir aplinkos tvarumui. Sumažinti ultraprocesuotų maisto produktų vartojimą ir tuo pačiu gerinti prieigą prie prieinamų, minimaliai perdirbtų alternatyvų yra politinis prioritetas.“
Praktiniai patarimai
Vieni asmenys: teikite pirmenybę visiems arba minimaliai perdirbtiems maisto produktams — daržovėms, vaisiams, ankštinėms kultūroms, nesmulkintiems grūdams, minimaliai perdirbtiems pieno produktams, žuviai ir liesai mėsai — ir ribokite pakuotuosius užkandžius, paruoštus patiekalus bei produktus, kurių sudėtis ilgai ir dominuoja neįprastais cheminių pavadinimų priedais.
Tyrėjams ir reguliuotojams: tyrimas pabrėžia griežtesnės maisto sąlyčio cheminių medžiagų priežiūros, geresnio perdirbimo lygio žymėjimo ir išplėstų ilgalaikių reprodukcinių bei kardiometabolinių rezultatų tyrimų poreikį.
Išvada
Šis Kopenhagos universiteto kontroliuojamas tyrimas rodo, kad ultraprocesuoti maisto produktai gali padidinti riebalų masę, pakelti įteršimo žymenis, susijusius su plastifikatoriais, ir sumažinti pagrindinius reprodukcinius hormonus sveikiems jauniems vyrams — net kai kalorijos ir pagrindinis maistingumas yra suderinti. Išvados sustiprina mokslinį ir politikos susidomėjimą maisto perdirbimo vaidmeniu kaip nepriklausomu medžiagų apykaitos ir reprodukcinės sveikatos rizikos veiksniu. Nors reikalingi tolimesni tyrimai, kad būtų patvirtinta ilgalaikė ir populiacijos lygio įtaka, rezultatai paremti praktinius žingsnius, skirtus mažinti UPF suvartojimą ir peržiūrėti gamybos bei pakuotės praktikas, galinčias įvesti endokrininiais trikdžiais veikiančius teršalus.
Quelle: sciencealert
Kommentare