4 Minuten
Ilgaamžiškumo kilimas: šimtamečių daugėja
Pastaraisiais dešimtmečiais žmogaus ilgaamžiškumas vis labiau domina tiek mokslininkus, tiek visuomenę. Gyventi iki 100 metų ar ilgiau – tai, kas anksčiau buvo retenybė, dabar tampa vis dažnesniu reiškiniu. Šimtamečių skaičius yra sparčiausiai auganti pasaulio gyventojų dalis. Demografiniai duomenys rodo, kad jų skaičius nuo 1970-ųjų metų kas dešimtmetį beveik padvigubėjo, iš esmės keisdamas mūsų požiūrį į gyvenimo trukmę ir senstančių visuomenių sveikatą.
Ilgaamžiškumo mokslo ištakos slypi tūkstantmetėje filosofinėje ir medicinos tradicijoje, nuo antikinių mąstytojų, tokių kaip Platonas ar Aristotelis. Šiandien ilgaamžiškumo tyrimai apima genetikos, aplinkos veiksnių, biologinių žymenų bei gyvenimo būdo sąveiką, ieškant atsakymo, kodėl kai kurie žmonės išgyvena ilgiau ir išlaiko gerą sveikatą net vyresniame amžiuje.
Biomarkeriai ir senėjimo mokslas: GeroScience tyrimas
Neseniai moksliniame žurnale „GeroScience“ paskelbtas tyrimas išplėtė mūsų molekulinį supratimą apie ilgaamžiškumą. Mokslininkai išanalizavo didžiausią iki šiol kraujo biomarkerių duomenų rinkmeną, apimančią 44 000 vyresnio amžiaus suaugusiųjų iš Švedijos. Dalyvių amžius tyrimo pradžioje siekė 64–99 metus, juos buvo galima stebėti iki 35 metų pasitelkiant šalies sveikatos registrus. Šioje populiacinėje „Amoris“ kohortoje 1 224 žmonės sulaukė 100 metų, o net 85% šimtamečių sudarė moterys.
Kas yra biomarkeriai ir kodėl jie svarbūs?
Biomarkeriai – tai išmatuojami fiziologiniai rodikliai, naudojami įvertinti biologinį senėjimą, ligų riziką ar sveikatos būklę. Šiame tyrime dėmesys sutelktas į 12 kraujo rodmenų, rodančių uždegimą, medžiagų apykaitą, kepenų ir inkstų veiklą, mitybos būklę ir anemiją. Tarp jų – šlapimo rūgštis (uždegimas), gliukozė ir cholesterolis (medžiagų apykaita), kreatininas (inkstų veikla), bei kepenų fermentai: alaninaminotransferazė (Alat) ir gama-glutamiltransferazė (GGT). Albuminas ir bendras geležies surišimo pajėgumas (TIBC) papildomai įvertino mitybos ir kraujo būklę.
Pagrindiniai rezultatai: kuo išsiskiria šimtamečiai?
Analizė parodė įdomių, nors ir subtilių, skirtumų tarp šimtamečių ir trumpiau gyvenusių bendraamžių. Pastebėta, kad šimtamečiai išsiskyrė žemesniais gliukozės, kreatinino ir šlapimo rūgšties rodikliais jau nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos. Šie rodikliai siejami su geresne medžiagų apykaita, inkstų veikla ir mažesniu uždegimu, todėl sumažina lėtinių ligų ir su amžiumi susijusios negalios riziką.
Nors šimtamečių vidutinės biomarkerių reikšmės nereikšmingai viršijo visų tirtų asmenų vidurkius, tarp ilgiausiai gyvenusių retai pasitaikė kraštutinės reikšmės. Pavyzdžiui, labai nedaug šimtamečių buvo užfiksuota, kad jų gliukozės lygis viršytų 6,5 mmol/l ar kreatininas – 125 µmol/l, kurie rodo diabetą ar sumažėjusią inkstų funkciją.
Klinikinių ribų palyginimas
Įdomu tai, kad tiek šimtamečiai, tiek kitų amžiaus grupių senjorai dažnai turėjo rodiklius, nukrypstančius nuo standartinių klinikinių normų, nustatytų jaunesniems, sveikesniems žmonėms. Tai pabrėžia, jog senėjimas keičia fiziologines ribas ir svarbu įvertinti biomarkerių interpretavimą vyresniems žmonėms individualiai.
Atlikus statistinius vertinimus pagal amžių, lytį ir ligų naštą, paaiškėjo, kad 10 iš 12 biomarkerių yra savarankiškai susiję su galimybe sulaukti šimto metų. Žemesnis cholesterolio ir geležies lygis, kaip ir aukštesni gliukozės, kreatinino, šlapimo rūgšties, tam tikrų kepenų fermentų lygiai, buvo siejami su mažesne ilgaamžiškumo tikimybe. Ypač ryškiai išsiskyrė šlapimo rūgšties reikšmės: žemiausių lygių grupėje tikimybė tapti šimtamečiu siekė 4%, kai tuo tarpu aukščiausių – vos 1,5%.
Genetika, gyvenimo būdas ir sveikas senėjimas
Tyrimo rezultatai atskleidžia sudėtingą sąsają tarp metabolinės sveikatos, mitybos ir ilgalaikio išgyvenamumo, tačiau aiškaus vienintelio ilgaamžiškumo recepto nėra. Tyrimas nenustatė specifinių genų ar vieno gyvenimo būdo modelio kaip išskirtinės priežasties palankioms biomarkerių reikšmėms. Vis dėlto, išryškėjusios sąsajos rodo, kad sveika mityba, alkoholio vartojimo ribojimas ir subalansuotas kepenų bei inkstų funkcijos palaikymas gali teigiamai paveikti šansus gyventi labai ilgai.
Vizitų pas gydytojus metu stebint šiuos rodiklius, galima praktiškai prisidėti prie sveiko senėjimo. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad nors atsitiktinumo veiksnys egzistuoja, geri biomarkerių modeliai užfiksuojami prieš dešimtmečius iki gyvenimo pabaigos, atskleidžiant tiek genetikos, tiek keičiamo gyvenimo būdo svarbą.
Perspektyvos ir ateities galimybės
Toliau vystantis ilgaamžiškumo mokslui, biomarkerių stebėsena bei analizė gali tapti personalizuotų intervencijų pagrindu, skatinančiu sveiką senėjimą ir ligų, susijusių su amžiumi, atidėjimą. Nauji tyrimai, jungianti genomikos, proteomikos ir sveikatos duomenis iš skirtingų populiacijų, turėtų dar labiau išplėsti žinias apie senėjimo biologiją. Šios pastangos gali atverti naujas prevencijos bei gydymo galimybes, užtikrindamos ne tik ilgesnius, bet ir kokybiškesnius gyvenimo metus ateities kartoms.
Išvada
Išskirtinis ilgaamžiškumas nebevyksta pavieniui, o moksliniai tyrimai vis dažniau atskleidžia subtilius, tačiau svarbius fiziologinius modelius, būdingus šimtą metų perkopusiems žmonėms. Žemesni glikozės, kreatinino bei šlapimo rūgšties lygiai, rodantys gerą metabolinę, inkstų ir priešuždegiminę sveikatą, būdingi šimtamečiams. Nors kai kuriuos ilgaamžiškumo aspektus nulemia atsitiktinumas, nauji moksliniai duomenys pabrėžia kraujo biomarkerių sekimo ir sveikų įpročių svarbą tiems, kurie siekia prisijungti prie augančios ilgaamžių grupės. Tolimesni moksliniai atradimai aiškiau atskleis, kokių priemonių reikia imtis siekiant sveikos senatvės ir padės formuoti visuomenės sveikatos ir asmeninės gerovės strategijas.
Quelle: theconversation
Kommentare